Per Amerikos pilietinį karą kelios valstijos atsiskyrė nuo Jungtinių Amerikos Valstijų („Sąjunga“), sudarydamos Amerikos konfederacines valstybes. Taip pat žinomas kaip Konfederacijos valstijos arba Konfederacija, ją sudarė pietinės valstijos ir teritorijos, kurios buvo sukūrusios de facto vyriausybę, vadovaujamą Konfederacijos prezidento Jeffersono Daviso. Iš viso nuo Sąjungos atsiskyrė 11 pietinių valstijų, o Konfederacija gyvavo visą pilietinį karą – nuo 1861 iki 1865 m.
Nors buvo daug priežasčių, dėl kurių kilo nesutarimas tarp Sąjungos ir Konfederacijos, pagrindinė priežastis buvo abiejų vyriausybių nesutarimai dėl vergijos. Pietinės valstijos norėjo toliau leisti tokią praktiką, o šiaurinės – ne. Tačiau kiti klausimai, tokie kaip valstybių teisės, mokesčiai ir tarifai, taip pat buvo pagrindiniai įtampos šaltiniai. Santykiams tarp Šiaurės ir Pietų valstybių vis sunkėjant, septynios pietinės valstybės nusprendė atsiskirti nuo Sąjungos. Tai įvyko prieš Abraomui Linkolnui pradedant eiti pareigas, bet dar keturi atsiskyrė po jo kadencijos pradžios.
1865 m. balandžio mėn. Konfederacijos armijai pasidavus, Amerikos Konfederacinės Valstijos oficialiai susitraukė. Tačiau iki tol vyko mūšis tarp Sąjungos ir Konfederacijos armijų, nes Sąjunga – arba tai, kas liko iš Jungtinių Amerikos Valstijų – nepripažino Konfederacija kaip nepriklausoma tauta. Prezidentas Abraomas Linkolnas vadovavo Sąjungos reikalams, o jo pirmininkavimo metu abi pusės kovojo, kaip sakė prezidentas Linkolnas, nes tauta buvo susiskaldžiusi.
Pasibaigus pilietiniam karui ir panaikinus Amerikos konfederacines valstijas, valstybės, kurios bandė atsiskirti, vėl gavo atstovavimą Kongrese, siekiant suburti šalį. Išlaisvinti vergai, kurie kovojo už Sąjungą, vadinami Laisvaisiais, laikinai gavo teisę balsuoti, tačiau jų pilietinių teisių kova tęsis kitą šimtmetį.