Berlyno blokada buvo Sovietų Sąjungos bandymas blokuoti sąjungininkų prieigą prie Vokietijos Berlyno miesto 1948 ir 1949 m. Galiausiai blokada Sovietų Sąjungai pasirodė visiška politine nesėkme, o Vakarai sugebėjo ją paversti didelė pergalė. Šis įvykis buvo vienas iš pirmųjų didelių Šaltojo karo konfliktų, o jo pamokos buvo atsimenamos per būsimus įtampos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasaulio epizodus.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija buvo padalinta tarp sąjungininkų, o prancūzai, amerikiečiai, britai ir rusai kontroliavo dalį šalies. Berlyno miestas buvo Rytų Vokietijoje, Sovietų Sąjungos kontroliuojamoje dalyje, tačiau jis buvo laikomas tokiu svarbiu politiniu požiūriu, kad buvo padalintas į miniatiūrinius administracinius rajonus, užtikrinant sąjungininkų buvimą ten.
Tačiau Rytų Vokietijos apsuptyje Vakarų okupuotos Berlyno dalys tapo labai pažeidžiamos. 1948 m. birželį sąjungininkų pastangos sukurti vieningą Vakarų Vokietijai valiutą sukėlė nerimą Sovietų Sąjungoje, o pareigūnai nusprendė užblokuoti bet kokią prieigą prie Berlyno, tikėdamiesi priversti sąjungininkus suteikti jiems didesnę miesto kontrolę. Iš esmės Sovietų Sąjunga planavo miestą badauti, kad priverstų Vakarus kapituliuoti.
Kai Sovietų Sąjunga paskelbė apie blokadą, Vakarai buvo priversti apsispręsti, kaip elgtis. Pasidavimas Rusijos reikalavimams buvo atmestas kaip galimybė, o šiek tiek svarstyta apie invaziją. Galiausiai pareigūnai nusprendė, kad tai būtų pernelyg pavojinga, ir jie pasinaudojo mintimi tiesiog palaukti, kol blokada pasibaigs.
Berlyno piliečiams, kurie turėjo tik mėnesį atsargų, šis sprendimas buvo akivaizdi problema. Paaiškėjo, kad priemonė buvo „Berlin Airlift“ – ambicingas planas tiekti visą Vakarų Berlyno kurą, maistą ir pastogę lėktuvu. Lėktuvų pervežimo piko metu lėktuvai Berlyne leisdavosi kas tris minutes, o kartais lėktuvai net nesileisdavo, o išstumdavo atsargų padėklus ir vėl priartindavo.
1949 metų gegužę rusai suprato, kad Berlyno blokada neveikė taip, kaip planuota, ir panaikino apribojimus. Sąjungininkai ir toliau naudojo savo nusistovėjusią oro erdvę didžiajai daliai atsargų gabenti į miestą, nes nenorėjo tapti priklausomi nuo sovietų kontroliuojamų geležinkelių ir kelių. 1961 m., nusivylusi Vakarų Berlyno kaip tarpinės stotelės naudojimu žmonėms, išvykstantiems iš Rytų Vokietijos, Sovietų Sąjunga pastatė Berlyno sieną – didžiulę užtvarą, dalijančią miestą iki 1989 m.