Berlyno sieną 1961 m. pastatė Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), siekdama atitverti sąjungininkų Vakarų Berlyno sektorių, kurį okupavo prancūzai, amerikiečiai ir britai. Jis stovėjo iki 1989 m., kai nukrito kartu su likusia geležine uždanga. Jis dažnai naudojamas kaip kraštutinio izoliacionizmo pavyzdys ir buvo rimtas diplomatinis smūgis santykiams tarp sovietinių šalių ir likusio pasaulio.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija buvo okupuota Sąjungininkų kontrolės tarybos, kol ji stabilizavosi ir buvo atstatyta. Pagal okupacinį susitarimą Sovietų Sąjungai buvo suteiktas Vokietijos sektorius, kuris buvo žinomas kaip Rytų Vokietija, o Vakarų Vokietiją kontroliavo ne komunistinės jėgos. Berlynas, pagrindinis Vokietijos miestas, buvo įsikūręs Rytų Vokietijoje, o patį miestą taip pat suskaldė didžiosios valstybės.
Dėl Berlyno padalijimo Rytų Vokietijos jūros viduryje atsirado sala, dėl kurios visos šios situacijos pusės buvo nepatogios. Rytų vokiečiai baiminosi, kad Vakarų valstybės gali pabandyti perimti ar išlaisvinti Rytų Vokietiją, o Vakarų valstybės bijojo dėl Berlyne dislokuotų piliečių ir darbuotojų.
Patekimas į Berlyną buvo ribojamas ir anksčiau, ypač 1948 m., kai kelios Vakarų valstybės buvo priverstos surengti Berlyno oro transportą – ambicingą planą tiekti maistą ir atsargas į Vakarų Berlyną. Daugybė Rytų vokiečių Vakarų Berlyną laikė saugumo sala, o daugelis persikėlė į Vakarų Berlyną ieškoti geresnio gyvenimo. Rytų vokiečiai suprato, kad praranda kontrolę ir piliečius, ir per mažas rugpjūčio 13-osios valandas pradėjo statyti Berlyno sieną – blokadą aplink Vakarų Berlyną.
Berlyno siena užkirto kelią Rytų vokiečiams patekti į Vakarų Berlyną. Dėl to žmonėms taip pat buvo sunku išeiti iš Vakarų Berlyno, nes buvo įsteigta daugybė kontrolės punktų. Išsamios diplomatinės derybos apsupo Berlyno sieną, o apie Berlyno sieną kalbėjo keli garsūs politiniai veikėjai, tarp jų ir JAV prezidentas Kennedy. 1963 m. Kennedy pasakė garsią kalbą, kurioje išreiškė solidarumą su Vakarų Berlyno žmonėmis ir pareiškė, kad Vakarų Berlynas yra demokratijos ir laisvės sala komunizmo jūroje.
Berlyno siena nusinešė daugybę gyvybių, o pirmoji mirtis prie sienos įvyko 1961 m., kai Ida Siekmann iššoko pro trečio aukšto langą, kad patektų į Vakarų Vokietiją. 1989 m., žlugus komunizmui, piliečiai abiejose sienos pusėse bendradarbiavo, kad ją nugriauti, atidarant 192 gatves, kurios buvo uždarytos pastačius Berlyno sieną. Berlyno sienos griovimas buvo monumentalus istorinis įvykis ir dažnai naudojamas kaip komunizmo nuosmukio simbolis.