Keli istorijos įvykiai buvo vadinami „didžiąja schizma“, tačiau dauguma žmonių šį terminą vartoja kalbėdami apie Rytų ir Vakarų susiskaldymą – svarbų įvykį krikščionybės istorijoje. Taip pat įprasta išgirsti XIV amžiaus Vakarų ar popiežiaus schizmą, vadinamą Didžiąja schizma. Abiem atvejais šios schizmos reiškė esminį krikščionybės prigimties pasikeitimą ir ryškų nukrypimą nuo tradicijų bei doktrininių įsitikinimų, egzistavusių prieš schizmą.
Rytų-Vakarų padalijimo šaknys yra senovės, beveik tokios pat senos kaip ir pati krikščionybė. Daugelis istorikų mano, kad ši Didžioji schizma gali būti datuojama antruoju šimtmečiu, nors reikalai nesusidarė iki 1054 m. Tačiau pastabiems krikščionims, ypač aukštesniems Bažnyčios sluoksniams, raštas buvo ant sienos, kartais tiesiogine prasme.
Esminį skilimą tarp Romos ir Ortodoksų krikščionių bažnyčių lėmė keli dalykai. Akivaizdu, kad doktrininiai ginčai vaidino didžiulę taisyklę, ypač filioque ginčas, aštrus ginčas, kilęs dėl „ir Sūnaus“ pridėjimo prie Nikėjos tikėjimo išpažinimo. Abi bažnyčios taip pat susidūrė su kalbos atotrūkiu – graikiškai kalbama didžiojoje stačiatikių pasaulio dalyje, o lotyniškai – didžiojoje Europos dalyje. Rytai ir Vakarai taip pat susikirto dėl popiežiaus valdžios, ikonų naudojimo ir daugelio religinių klausimų.
1054 m. į Konstantinopolį atvyko deputatas iš Romos, norėdamas spausti Michaelą Cerularijų, Konstantinopolio patriarchą arba religinį lyderį. Tikslas buvo priversti Cerularijų pripažinti popiežiaus valdžią, tikintis sutaikyti didėjantį atotrūkį tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau Cerularijus atsisakė priimti Romos valdžią, todėl legatai įteikė jam popiežiaus Leono IX įsakymą dėl ekskomunikos, tikėdamasis šios situacijos. Cerularijus atsakė ekskomunikuodamas legatus ir popiežių, sukeldamas Didžiąją schizmą.
Techniškai ekskomunikos nukentėjo tik nedaugeliui žmonių, tačiau jie apibendrino didesnį bažnyčių ginčą, dėl kurio krikščionys stojo į vieną pusę. Rytuose krikščionys stojo į Konstantinopolį, laikydami jį savo tikėjimo centru ir atmesdami romėnų autoritetą, o Vakaruose krikščionys prisirišo prie popiežiaus, savo tradicinės valdžios figūros. Nepaisant bandymų susitaikyti, Didžioji schizma sukėlė plyšį, kurio nepavyko ištaisyti.
Per šimtmečius santykiai tarp Rytų ir Vakarų labai skyrėsi. Ypač XX amžiuje buvo plačiai pranešama apie tikrą susitaikymą, popiežiaus apsilankymus stačiatikių tautose ir kitus bandymus pasiekti. Tačiau vargu ar pavyks ištaisyti Didžiosios schizmos sukurtą esminę prarają tarp tikėjimų, nors abi pusės šiandien gali išreikšti abipusę pagarbą.