Apie 1820 m. gimusi Harriet Tubman buvo vergė, tapusi aktyviste ir požeminio geležinkelio dirigente. Ji vedė daugiau nei 300 vergų iš vergijos pietuose į laisvę šiaurėje. Ji praleido maždaug 10 metų, padėdama vergams pabėgti nuo savo šeimininkų, ir manoma, kad iš viso ji surengė 19 kelionių.
Harriet Tubman gimė vergijoje Merilande. Namų tarnaite ji tapo būdama kokių penkerių ar šešerių metų. Apie 12 ar 13 metų ji pradėjo dirbti savo vergo šeimininko laukuose. Net būdama jauna Tubman kentėjo nuo savo vergų šeimininkų, dažnai kentėdama mušimus.
Harriet Tubman anksti rodė norą padėti kitiems. Dar būdama paauglė, ji bandė apsaugoti kolegą vergą nuo prižiūrėtojo, stovėdama tarpduryje, kad užkirstų kelią prižiūrėtojui patekti pas kitą vergą. Prižiūrėtojas pakėlė 2 svarų (907.18 gramo) svorį ir metė jį į kitą vergą, dingusį ir smogė Tubmanui į galvą. Šis smūgis buvo pakankamai stiprus, kad ji kentėjo gilaus miego priepuolius, dažnai pačiu netinkamiausiu metu. Ji taip pat kentėjo nuo traukulių ir stiprių galvos skausmų.
1844 m. Tubmanas vedė vyrą, vardu Johnas Tubmanas, kuris buvo laisvas juodaodis. Taip ji gavo vardą Tubman, nes gimė Araminta Ross. Kažkada ji pakeitė savo vardą į Harietą, norėdama būti pavadinta mamos vardu. 1849 m. Harriet Tubman bijojo, kad bus parduota, todėl nusprendė pabėgti ir pabėgti į Filadelfiją, Pensilvaniją. Čia ji ne tik tęsė savo gyvenimą. Vietoj to ji nusprendė grįžti ir padėti kitiems vergams pabėgti. Ji dirbo apie metus, taupydama pinigus, o paskui grįžo pas savo šeimos narius ir kitus vergus.
Deja, Harriet Tubman nesusitiks su savo vyru. Trečioje kelionėje atgal ji sužinojo, kad jos vyras jau iš naujo susituokė. Tačiau Tubmanas neleido jai sutrukdyti ieškoti laisvės kitiems vergams. Ji toliau grįžo į pietus ir padėjo kitiems vergams pabėgti iki 1960 m. Ji netgi išgelbėjo savo tėvus, kuriems tuo metu buvo 70 metų.
Tubmano pabėgimo planai niekada nebuvo paprasti ar prastai apgalvoti. Kartais keliose dalyse ji naudojosi vergų šeimininko arkliu ir vežimėliu, o dažnai išvykdavo šeštadieniais, nes pranešimai apie dingusius vergus laikraščiuose pasirodydavo tik pirmadienį. Ji nešėsi vaistų, kuriais ramindavo verkiančius kūdikius, ir buvo pakankamai sumani, kad apsisuktų ir patrauktų atgal į pietus, jei pakeliui sutiktų vergus medžiojančius vyrus. Netgi sakoma, kad Harieta nešiojosi ginklą, kuriuo grasino vergams, kurie taip išsigando ar pavargo, kad norėjo grįžti atgal. Ji jiems pasakė, kad jie bus laisvi arba mirs.
Harriet Tubman taip pat mokėjo išvengti gaudymo. Kartą, perskaičiusi plakatą, reklamuojantį atlygį už jos sugavimą, ji sužinojo, kad jame rašoma, kad ji yra neraštinga, o tai akivaizdžiai nebuvo. Norėdama apgauti vergų medžiotojus, ji atsisėdo ir pradėjo skaityti knygą. Jos planas pasiteisino, ir ji liko neatrasta.
Tubmano didvyriškumas neapsiribojo padėti vergams pabėgti. Pilietinio karo metu ji prisijungė prie Sąjungos armijos ir padėjo gaminti maistą bei slaugyti sužeistus kareivius. Galiausiai ji tapo skaute, vadovavo ginkluotai kariuomenei Combahee upės ekspedicijoje, kuri išlaisvino kelis šimtus vergų. Po karo Tubman grįžo į Niujorką, kur dirbo ir rūpinosi senstančiais tėvais, aktyviai dalyvaudama moterų rinkimų teisės judėjime. Ji mirė 1913 m.