Apšvietos laikais Immanuelis Kantas rašė filosofinius traktatus, kuriuose buvo nagrinėjama logika, empiriniai įrodymai, juslinė įvestis ir epistemologija arba kaip mes išmokstame tai, ką žinome. Jo mintis galime išdėstyti epochoje, kuri domisi moksliniu metodu, religija ir metafizika, etinėmis visuomenėmis ir konkuruojančiomis tikėjimo sistemomis. Kantas atsakė empirikams ir racionalistams tvirtindamas savo tezę, kad viskas, kuo tikime, turi būti filtruojama per mūsų pojūčius ir protą. Taigi tiesą lemia tai, kaip mes suprantame ir orientuojame žinias apie objektą, nepaisant to, kokias kitas „nepriklausomas“ savybes objektas gali turėti.
Per savo ilgą gyvenimą, 1724–1804 m., Immanuelis Kantas daug prisidėjo prie šiuolaikinės filosofijos, plėtodamas tai, ką jis pavadino „transcendentiniu idealizmu“. Visą gyvenimą jis praleido gimtinėje Rytų Prūsijoje, dirbo vietiniame universitete, skaitė šiuolaikinius Apšvietos filosofus ir rašė traktatus vokiečių kalba. Jis komentavo viską nuo Dievo egzistavimo iki grožio estetikos, taip pat nagrinėjo, kaip įsišakniję, oficialūs žinių kūnai veikia paprastą žmogų. Visada norėdamas skatinti laisvę, nepriklausomybę ir lygybę, jo teorijos skatino asmenis prisiimti atsakomybę už savo tiesų nustatymą.
Kantas susintetino dviejų priešingų mąstymo mokyklų filosofijas, kad padėtų pamatus transcendentiniam idealizmui. Daugeliu atžvilgių jo teorijos numatė, kaip XX amžiaus fizika supranta stebėjimą, taip pat kaip neurologai šiandien suvokia sąmonę. Empiristai, ypač Davidas Hume’as, tikėjo, kad galime pasikliauti tik tuo, ką žinome apie pasaulį per tiesioginę, patirtinę informaciją, įskaitant emocijas ir atskaitos sistemas. Tačiau racionalistai skatino logines žinias, kurios buvo sukauptos, išvestos arba išvestos iš kitų abstrakčių žinių, nes jos buvo nepriklausomos nuo žmogaus iki asmens.
Tiesioginis atsakymas Davidui Hume’ui, Kantas 1781 m. parašė „Gryno proto kritiką“. Šiame svarbiame darbe jis teigė, kad mūsų pasaulio suvokimas iš esmės yra suvaržytas. Šie apribojimai arba filtrai pirmiausia yra mūsų pojūčiai ir mūsų minčių organizavimas, kurį lemia mūsų smegenų fiziologija. Žinių įgyjame ir organiškai, ir abstrakčiai, tačiau įgijimo proceso negalima atskirti nuo pačių žinių.
Suvaržymai, apie kuriuos kalbėjo Kantas, neturi neigiamos reikšmės. Jie gali būti laikomi filtrais, modeliais, kalba, instrumentais, sąmone arba mūsų vaizduotės ribomis, kurios struktūrizuoja įsitikinimų tvirtumą. Iš to išplaukia, kad jei yra metafizinių arba viršjutimų reiškinių, žmonės neturi prieigos prie jų. Neginčydamas, kad pasaulis yra iliuzija, Kantas vis tiek mano, kad visi jo objektai yra iš esmės nepažinti kaip nepriklausomi nuo mūsų dalyvavimo juos stebint.