Osmanų imperija buvo besiplečiantis politinis ir karinis darinys, atsiradęs vėlyvaisiais viduramžiais ir išlikęs iki XX a. Imperijos pasiekimai apima meistriškumą meno ir kultūros srityje, autokratinį spindesį ir daugybę pradinių karinių pergalių bei galimus pralaimėjimus jos valdymo pabaigoje.
Osmanų turkai iš pradžių buvo viena maža valstybė, viena iš kelių turkų seldžiukų, ankstyvaisiais viduramžiais klestėjusių Mažojoje Azijoje, įpėdinių. XV amžiuje osmanai pradėjo stiprinti savo valdžią Mažojoje Azijoje. Vienas iš pirmųjų didžiųjų imperijos laimėjimų buvo 15 m. įvykęs Konstantinopolio užėmimas. Šią pergalę daugelis pasaulio istorikų pavadino didžiuliu laimėjimu, kuris neabejotinai rodė Vakarų okupacijos buvusioje Bizantijos sostinėje mirties melodiją.
Kitame amžiuje iškilo garsiausias Osmanų imperijos valdovas Suleymanas Didysis. Jo ilgas valdymas buvo nutrauktas daugybės puikių pergalių, suteikusių osmanams kontroliuoti didžiąją dalį Egipto ir Balkanų teritorijų, įskaitant Bosniją ir Hercegoviną, Bulgariją, Vengriją, Moldavą, Juodkalniją, Rumuniją ir Serbiją. Būtent Suleymanas įdiegė teisingumo sistemą, gyvavusią iki imperijos žlugimo. Taip pat jam valdant pradėjo kilti didžioji osmanų tradicija – gražus menas, architektūra ir literatūra. Suleymanas pervadino Konstantinopolį į Stambulą ir sukūrė keletą kvapą gniaužiančių pastatų bei paveikslų pasaulyje.
Tačiau Suleymano valdymas buvo imperijos aukštumas. Neilgai trukus po jo mirties Osmanų pajėgos buvo nugalėtos didžiajame jūrų mūšyje prie Lepanto jungtinės Ispanijos ir Venecijos pajėgos. Vėliau sekė progresyvi Europos pergalių serija, kuri nuosekliai suskaidė teritoriją į vis mažesnes dalis. Ypač varginantis smūgis buvo Graikijos praradimas XIX amžiaus pradžioje.
Egiptas taip pat įgijo nepriklausomybę, kaip ir Vengrija, Moldava ir didelė dalis Serbijos. Įvairūs karai su Rusija per šį laikotarpį buvo Krymo karas, kuriame dalyvavo ir kitos didžiosios Europos valstybės. Bosnija ir Hercegovina paliko Osmanų imperiją XIX amžiaus pabaigoje. Vėliau sekė likusios Balkanų teritorijos, kurias netrukus po kito šimtmečio sandūroje užėmė besiplečianti Austrijos ir Vengrijos dviguba monarchija.
Paskutinis Europos turtas dingo 1912–1913 m. Balkanų karuose. Kitais metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Šios kovos metu osmanai buvo suderinti su centrinėmis Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos valstybėmis. Viena šviesi imperijos vieta šiame kare buvo pergalė Galipolio kampanijoje. Kai centrinės valstybės buvo nugalėti ir karas baigėsi, Osmanų imperija buvo išardyta. Kadaise išdidi, ekspansyvi imperija tapo atskirų šalių, įskaitant Turkiją, rinkiniu. Turkija paveldėjo imperijos tradicijas, jei ne jos teritoriją.