Varpos persodinimo operacija – tai chirurginė procedūra, naudojama funkcinei varpai pritvirtinti prie vyro kūno. Tai apima kraujagyslių ir nervų sujungimą iš paciento kūno su varpa, siekiant užtikrinti, kad pacientas ne tik veiktų organe, bet ir jaustųsi. Kai kurie žmonės šią operaciją painioja su procedūromis, kuriomis transseksualui suteikiamas funkcionalus penis. Tačiau šios dvi operacijos nėra vienodos, o varpos transplantacijos dažniau atliekamos vyrams, kurie prarado penį dėl traumų ar ligų.
Kai 2005 metais buvo atlikta pirmoji sėkminga varpos persodinimo operacija, ji buvo atlikta 44 metų vyrui. Vyras per avariją prarado didžiąją dalį penio ir liko su nedideliu kelmu. Dėl to sutriko normalus šlapinimasis ir lytiniai santykiai. Kinijos chirurgams pavyko gauti padovanotą penį iš jauno vyro, kuriam buvo konstatuota smegenų mirtis. Tada jiems pavyko jį pritvirtinti prie 44 metų vyro kūno.
Varpos persodinimo operacija dar netapo įprasta. Pirmoji sėkminga operacija truko 15 valandų. Gydytojai naudojo mikrochirurgijos metodus, kuriuose naudojami mikroskopai ir maži instrumentai, kad užtikrintų tinkamą paciento kraujagyslių sujungimą su persodintu peniu. Šie metodai taip pat naudojami norint sujungti nervus, kurie yra svarbūs tinkamam organo funkcionavimui ir varpos pojūčio grąžinimui. Procedūra atliekama taikant bendrąją nejautrą ir yra susijusi su daugeliu panašaus tipo operacijų metu įprastų pavojų, tokių kaip infekcija, kraujo krešuliai ir nervų pažeidimai.
Dažniausiai varpos persodinimo operacija nėra daug sudėtingesnė nei chirurginė rankų, kojų ar rankų persodinimo procedūra. Kai kurie gydytojai tvirtina, kad abejotina varpos operacijos pusė yra ta, ar pacientas 100 procentų atgaus visišką varpos funkciją ir pojūtį. Be to, po šių transplantacijų pacientams gali tekti vartoti vaistus, kad organizmas neatmestų persodinto organo.
Varpos persodinimo operacija yra prieštaringa. Kai kurie žmonės mano, kad neetiška imti lavonų penius arba tuos, kurie yra mirusių smegenų donorų, ir pritvirtinti juos prie persodintų pacientų kūnų. Tačiau kiti prieštarauja, kad yra žiauru leisti žmogui kentėti be gyvybiškai svarbios kūno dalies, jei yra mediciniškai pagrįstas būdas vėl atrodyti normaliai ir funkcionuoti.