Dantų aplaidumas, kaip ir visos aplaidumo formos, atsiranda dėl to, kad nesilaikoma tinkamos priežiūros. Aplaidumas yra bendrosios teisės deliktų teisės aspektas. Specifika, ko reikalaujama įrodyti aplaidumą, skiriasi priklausomai nuo jurisdikcijos, tačiau bendra prielaida yra ta, kad asmuo nesielgė atsargiai ir nesilaikė standartų, kuriuos platesnė visuomenė laikytų pagrįstais. Odontologijoje aplaidumas dažniausiai susijęs su netinkamu gydymu, klaidingomis diagnozėmis arba sužalojimais, atsiradusiais dėl tam tikros geriausios pramonės praktikos nesilaikymo. Bet koks odontologo nesugebėjimas suteikti saugios ir standartinės priežiūros gali būti laikomas dantų aplaidumu.
Ne visų dantų traumų šaknys atsiranda dėl dantų aplaidumo. Aplaidumo įstatymai nenumato baudų už neišvengiamą žalą ar sužalojimus, kurie buvo patirti nepaisant visų odontologo pastangų. Odontologas gali būti atsakingas už aplaidumą tik tuo atveju, jei jis kažkokiu būdu pasielgė žemiau pagrįstai tikėtino standarto, arba jei jis veikė nepaisydamas pramonės praktikos gairių ar taisyklių.
Stomatologai yra medicinos profesionalai, todėl jiems taikomi tam tikri laukiamos priežiūros standartai. Tikimasi, kad, pavyzdžiui, jie tinkamai diagnozuos dantų būklę ir kruopščiai užbaigs visas odontologijos procedūras. Atsargiai atliekami tyrimai ir operacijos, tinkamų ir pagrįstų vaistų skyrimas bei gydymas namuose – visa tai priklauso odontologų kompetencijai. Nesėkmės šiose ar kitose srityse gali pradėti odontologą iki ieškinio dėl dantų aplaidumo.
Yra daug aplaidumo rūšių, ir bet kuris stomatologas kartais gali būti aplaidus odontologas. Dauguma neatsargumo atvejų yra paženklinti paciento sužalojimu. Pacientas, kuris jaučia didžiulį skausmą po įprastinės odontologijos procedūros, arba pacientas, kuris mano, kad dantų būklė nebuvo tinkamai gydoma, gali samdyti dantų aplaidumo advokatą, kuris ištirtų galimybę pareikšti ieškinį dėl dantų aplaidumo. Advokatas, svarstantis tokį atvejį, sieks suprasti paciento kančios pobūdį ir išsiaiškinti priežastį. Jei priežastis buvo susijusi su odontologo veiksmais ar neveikimu, gali būti pagrindas pareikšti ieškinį dėl aplaidumo.
Dažniausiai dantų aplaidumo atvejai pateikiami kaip dantų aplaidumo atvejai. Dauguma jurisdikcijų apima aplaidumą medicininės aplaidumo atveju. Nepriklausomai nuo teorijos, pagal kurią byla iškeliama, daugiausia dėmesio bus skiriama nesugebėjimui suteikti kompetentingą ar kitaip pagrįstą priežiūrą tam tikru konkrečiu momentu. Kadangi pasitaiko klaidų, o odontologai kartais klysta, odontologai paprastai turi aplaidumo draudimą, kuris padengs ieškinio dėl aplaidumo išlaidas ir atlygins odontologui bet kokią asmeninę atsakomybę. Draudimas nuo netinkamos praktikos paprastai yra gana brangus, o juo labiau odontologas kaltinamas aplaidiu praktikavimu.