Manoma, kad prieraišumo sutrikimas, dar vadinamas reaktyviuoju prisirišimo sutrikimu, išsivysto dėl individo nesėkmės arba nesugebėjimo suformuoti reikšmingo prisirišimo prie globėjų ankstyvaisiais gyvenimo metais. Skirtingai nuo daugelio vaikystės psichologinių sutrikimų, genetinių veiksnių, turinčių įtakos prisirišimo sutrikimo vystymuisi, įrodymų nėra arba visai nėra; problemos apibrėžimas Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadove, ketvirtasis leidimas (DSM-IV), apibūdinamas kaip netinkamo auklėjimo rezultatas. Vaikams iki 5 metų, kurie patiria prievartą ar nepriežiūrą iš savo tėvų ar globėjų, yra didesnė tikimybė susirgti šia liga. Šiuos veiksnius sušvelnina vaiko prieraišumo stilius, temperamentas, emocinio ir intelektualinio brandumo laipsnis. Pacientai, kenčiantys nuo sutrikimo, taip pat rizikuoja išlaikyti šias problemas, o tai lemia prastus socialinius santykius iki pilnametystės.
Tyrimai parodė, kad pacientai, turintys prieraišumo sutrikimų, ankstyvoje vaikystėje turėjo neigiamos patirties su savo pagrindiniais globėjais. Kai kuriems vaikystėje nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, kitiems buvo skiriama per daug dėmesio. Daugeliui pacientų šis sutrikimas išsivystė dėl to, kad nebuvo tėvų figūros arba kaip reakcija į valdingą globėją. Nenuoseklus auklėjimas buvo dar vienas veiksnys, prisidėjęs prie gebėjimo užmegzti prasmingus prisirišimus. Asmenys, kurie ankstyvoje vaikystėje patyrė fizinę ar emocinę prievartą, taip pat turėjo polinkį į sutrikimą.
Nemažai ekspertų teigia, kad prieraišumo sutrikimas išsivysto dėl globėjo nesugebėjimo prisitaikyti prie vaiko prisirišimo stiliaus. Vaikams, turintiems saugaus prieraišumo stilių – tiems, kurie laisvai tyrinėja savo aplinką, kai yra globėjas, kenčia nuo jos nebuvimo ir palengvėja jos sugrįžimas – mažiausia tikimybė susirgti šia liga. Tie, kurių stiliai yra labiau netipiški, atsparūs nerimui, vengiantys nerimo ir netvarkingi, turi didesnę riziką susirgti prieraišumo sutrikimu.
Vaiko temperamentas taip pat gali turėti įtakos prisirišimo sutrikimo išsivystymui. Pavyzdžiui, linksmi vaikai linkę pritraukti daugiau globėjo dėmesio, o tai gali turėti įtakos vaiko auklėjimui. Vaiko intelektinė ir emocinė branda yra dar vienas veiksnys, prisidedantis prie sutrikimo išsivystymo. Vaikai, kurie per savo metus yra nepaprastai subrendę, yra geriau pasirengę susidoroti su bet kokiais auklėjimo stilių nenuoseklumais ir yra atsparesni emociniam prievartos ir nepriežiūros poveikiui. Tai paaiškina, kodėl panašios kilmės asmenys gali turėti labai skirtingus prisirišimo profilius.