Daugelis mano, kad sielvartas siejamas tik su mylimo žmogaus netektimi. Psichologija mums rodo, kad taip dažnai nėra, tačiau tiems, kurie kenčia nuo sielvarto dėl kitokių dalykų nei kažkieno mirtis, dažnai liepiama „išsiversti“. Paprasčiau tariant, sielvartas yra atsakas į praradimą. Nuostolis gali būti apčiuopiamas arba neapčiuopiamas. Tai padeda atpažinti, kad nusivylimai, piktnaudžiavimas, savo ribotumo pripažinimas, darbo praradimas ar daugelis kitų dalykų gali sukelti sielvarto atsaką. Žmonėms, kenčiantiems nuo netekties, reikia laiko liūdėti, o šis laikas priklauso nuo to, kiek praradimas buvo svarbus.
Kiekvienas liūdi skirtingai. Kai kurie žmonės stoiškai išgyvena nuostolius ir iš esmės mano, kad darbas yra geriausias būdas juos įveikti. Kiti turi verkti arba kurį laiką atsiriboti nuo kitų žmonių. Elizabeth Kubler-Ross atliko puikų darbą sielvarto stadijose, o tai gali padėti žmonėms suprasti sielvarto procesą.
Apibrėžti praradimą, kuris sukels sielvartą, labai sunku. Tai labai priklauso nuo žmogaus suvokimo. Kai kuriems žmonėms darbo praradimas yra tiesiog gyvenimo pamoka. Šie žmonės pereina į kitą darbą arba ieško darbo, nesuvokdami to kaip emocinio smūgio. Kitiems darbo netekimas gali atrodyti slegiantis, priversdamas suabejoti visais sprendimais, priimtais dėl karjeros pasirinkimo, arba jausti didelį savanaudišką negatyvą.
Kai kurie žmonės patiria sielvartą, kai sužino, kad ateities kelias, kuriuo norėjo eiti, dabar jiems uždarytas. Pavyzdžiui, moteris, pabandžiusi pastoti ir pastebėjusi, kad jai nėra būdo, gali apraudoti ateitį, kurios tikėjosi, ateities, kuri apėmė savo vaikų nešiojimą ir gimdymą. Net jei praradimas yra nukreiptas į ateitį, jis vis tiek gali sukelti sielvartą dabartyje. Atsiribojimas nuo trokštamų dalykų gali sukelti didžiulį sielvartą, vėlgi proporcingą žmogaus suvokimui.
Vaikai taip pat sielvartauja dėl smulkmenų, pavyzdžiui, draugo išvykimo ar mokyklos keitimo. Tikimasi, kad vaikas liūdės mirus augintiniui, tačiau tėvai gali nesuvokti, kokį sielvartą vaikai jaučia pereinamuoju laikotarpiu. Dauguma terapeutų rekomenduoja tėvams neatmesti pirmųjų savo vaikų sielvarto išgyvenimų, nes tai gali suformuoti būdą, kaip vaikai sugebės atpažinti sielvartą, gedėti ir tinkamu metu pereiti nuo pirmųjų juos apimančių liūdnų jausmų.
Nereikia vaiko raginti labiau sielvartauti, nes vėlgi vaikai atsilieps individualiai, kaip ir suaugusieji. Tačiau palikti vaikams galimybę aptarti savo jausmus, leisti jiems išreikšti savo jausmus suteikiant jiems emocinę kalbą ir lavinti papildomą kantrybę su sielvartaujančiu vaiku gali būti vienas geriausių dalykų, kuriuos galima padaryti tokio vaiko labui.
Svarstant sielvartą, svarbu atsiminti, kad tai yra atsakas į daugybę skirtingų netekčių, tai yra individualus, ir tam įtakos turi žmogaus suvokimas apie netektį. Pora, kuri netenka galimybės susilaukti vaikų, gali liūdėti labai įvairiai. Svarbiausia yra sielvarto pripažinimas, o ne jo atleidimas. Žmonės negali atsigauti nuo sielvarto, kurio nepripažįsta.