Chemoterapija dažnai sukelia vėžio išbėrimą arba bėrimą, susijusį su vėžio gydymu, nes šie stiprūs vaistai dažnai paveikia ne tik piktybines ląsteles, bet ir gali pažeisti ar sunaikinti sveikus viso kūno audinius. Ląstelės gali pažeisti odą dėl toksiškumo. Chemoterapinio bėrimo tipas, kurį sukelia pacientas, dažnai priklauso nuo konkrečios grupės ar specifinių onkologų paskirtų vaistų. Kai kurių tipų bėrimai atrodo kaip stiprūs saulės nudegimai, o kiti sukelia dilgėlinę, kuri niežti. Po chemoterapijos atsiradusių bėrimų gydymas skiriasi priklausomai nuo simptomų sunkumo ir vartojamų vaistų.
Akralinė eritema arba plaštakos ir pėdos sindromas – tai skausmingas vėžinis bėrimas, pažeidžiantis delnus ir padus. Pacientai dažnai jaučia pakitusį jutimą šiose srityse prieš faktinio bėrimo atsiradimą. Oda gali pūslėti arba ne, tačiau dažnai skausmas tampa toks stiprus, kad pacientams sunku atlikti kasdienes užduotis. Pažeisti odos sluoksniai ilgainiui išsiskleidžia, o po juo atsiranda naujų ląstelių. Simptomai paprastai išnyksta natūraliai baigus chemoterapiją, tačiau kai kuriems pacientams reikia sumažinti vaistų dozes.
Gydytojai gali pasiūlyti pacientui, sergančiam akraline eritema, ant rankų ir kojų dėti šaltus kompresus arba tvarsčius žaizdas. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai taip pat dažnai rekomenduoja vartoti nereceptinius vaistus nuo skausmo. Yra 11 skirtingų chemoterapinių vaistų, kurie gali sukelti būklę, įskaitant doksorubiciną ir fluorouracilą.
Prisiminimo reakcijos yra kitos rūšies vėžio išbėrimas, kurį sukelia spinduliuotės poveikis arba saulės nudegimas prieš chemoterapiją. Vietinis pažeidimas, padarytas prieš kelias savaites ar mėnesius iki geriamųjų vaistų vartojimo, akivaizdžiai neleidžia ląstelėms pakankamai laiko tinkamai išgyti. Pažeista oda paprastai būna labai paraudusi, panaši į saulės nudegimą. Gydymas gali apimti vietinius steroidinius preparatus ir galbūt žaizdų priežiūrą, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, be to, kad reikia vengti saulės poveikio. Su reakcija susiję vaistai yra doksorubicinas ir metotreksatas.
Aktinomicino D chemoterapija gali sukelti spuogų formos bėrimą arba folikulitą, dėl kurio oda parausta, dažnai su iškiliais iškilimais ar spuogeliais, panašiais į spuogus. Odos būklė dažnai išsivysto ant veido ir viršutinės kūno dalies. Tačiau odos kultūros paprastai atskleidžia bakterijų kolonizacijos trūkumą. Spuogų formos bėrimas, nors ir ne dėl infekcijos, paprastai reaguoja į uždegimą mažinančias doksiciklino, vietinių antibiotikų tepalų ir benzoilo peroksido savybes.
Neutrofilinis ekrininis hidradenitas yra vėžinis bėrimas, kurio metu prakaito liaukose kaupiasi daug baltųjų kraujo kūnelių, vadinamų neutrofilais. Dėl to ant veido, ausų ir kūno liemens susidaro raudoni iškilimai, dideli raudoni plotai arba sukietėję mazgeliai. Būklė dažnai išgydoma be įsikišimo, tačiau gali prireikti geriamųjų steroidų ar vaistų nuo skausmo. Gydytojai paprastai diagnozuoja bėrimą atlikę odos biopsiją. Bleomicinas ir citarabinas yra chemoterapiniai vaistai, atsakingi už problemą.
Gydytojai mano, kad ekrininė plokščioji metaplazija yra retas vėžio bėrimas, kuris paprastai pažeidžia dalį prakaito liaukos latako. Viena rūšis ypač atsiranda pažastyse, kirkšnies srityje ir kaklo šonuose. Pacientams, sergantiems šia liga, paprastai atsiranda paraudusių apnašų, kurios yra šiek tiek iškilusios odos dėmės, arba odos išbėrimai. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai paprastai rekomenduoja geriamuosius steroidus ir skausmą malšinančius vaistus nuo diskomforto. Chemoterapiniai vaistai, sukeliantys šiuos pažeidimus, yra antraciklinai, antimetabolitai ir azoto garstyčios.