Daugelis muzikos gerbėjų stebėjosi išvydę keliolika muzikantų, improvizuojančių bliuzo dainą per improvizuotą jam session. Be didelių diskusijų ar praktikos visi dalyviai, atrodo, instinktyviai žino, kada keisti akordus ir kaip užbaigti dainą. Tačiau iš tikrųjų šie muzikantai visą laiką žinojo, kaip skambės jų „improvizuota“ daina – tai standartinė muzikinė forma, vadinama 12 taktų bliuzo progresu. Muzikantai mokosi 12 taktų bliuzo progreso panašiai kaip šokėjai mokosi pagrindinių laiko žingsnelių. Tai leidžia muzikantams mėgėjams groti kartu su labiau patyrusiais profesionalais ir tiksliai žinoti, kokius akordus groti.
Norint suprasti, kaip veikia standartinė 12 barų bliuzo progresija, gali būti naudinga išnagrinėti tris pagrindinius elementus – dvylika taktų, bliuzą ir progresavimą.
Dvylika taktų reiškia muzikos trukmę, vadinamą taktu. Beveik visa bliuzo muzika yra parašyta 4/4 laiko, o tai reiškia, kad ketvirtadalis natos gauna pilną ritmą, o keturi iš šių ritmų sudaro taktą. Natų notacijoje taktai žymimi vertikaliomis juostomis, todėl daugelis muzikantų taktus neoficialiai vadina taktais. Bendra 12 barų bliuzo eigos trukmė yra dvylika taktų, nors progresas paprastai kartojamas tol, kol daina baigiasi. Yra 12 barų bliuzo progresijos variantų, kurie prieš kartodami naudoja tik 8 taktus.
Bliuzas reiškia tikrąjį dainos stilių. Bliuzo muzika turi unikalų ritmo modelį, kurį dauguma muzikantų naudoja savo grojimui valdyti. Nors bliuzas parašytas 4/4, tikrasis ritmas yra labiau sinkopuotas backbeat. Vietoj standartinio ONE du trys keturi/DU du trys keturi dėsningumas daugumos 4/4 kompozicijų, bliuzo muzikoje naudojamas varomasis ritmas: „BOM ba BOM ba BOM ba BOM/BOM ba BOM ba BOM ba BOM“. Šis sinkopuotas vairavimo ritmas suteikia 12 barų bliuzo progresui būdingą pojūtį ir žemišką garsą.
Progresavimas reiškia akordų pakeitimus, padarytus 12 barų bliuzo rifo metu. Daugumoje bliuzo dainų naudojami trys akordai – pagal muzikinę terminiją jie yra toninis, subdominuojantis ir dominuojantis septintas. Bliuzo daina gali būti bet kokiu klavišu, tačiau paprastai muzikantai susitaria dėl gitaristams lengviausiai grojamų klavišų, tokių kaip E, A arba D. Nustačius bendrą klavišą, muzikantai keisdami akordus laikosi standartinio modelio. Pirmieji keturi taktai yra toniniame klavišo akorde – jei daina yra D tono, toninis akordas yra D-dur. Pagrindinis dainininkas dainuoja skundžiamą dainą apie savo gyvenimą: „Pabudau šį rytą / Vėjas kaukia prie mano durų“. Po ketvirtojo takto grupė pakyla iki subdominuojančio akordo (šiuo atveju G-dur), o dainininkas šią eilutę kartoja dar skubiau: „Aš sakiau, kad atsikėliau šį MOOORNING/wind HOWLING at my DOOR“. Tada grupė grįžta prie pradinio toninio akordo (D-dur) ir groja dar du taktus.
Paskutiniai taktai grojami ir dainuojami kitaip. Dainininkė pristato naują dainos tekstą, kuris pakeičia originalią eilutę: „Nežinau, ar galiu tai padaryti / neatrodo, kad rasiu grindų“. Tuo pačiu metu grupė pereina prie dominuojančio akordo (A-dur), pridėdama papildomą natą, vadinamą septintuoju. Ši papildoma nata sukuria įtampą, kurią galima išlaisvinti tik grįžus į subdominantą (G-dur) arba toniką (D-dur). Daugumoje 12 taktų bliuzo progresijų grupė groja vieną dominuojančios septintos taktą, tada nusileidžia iki vieno subdominanto (G-dur) takto ir galiausiai grįžta prie pradinio toniko (D-dur).
Bliuzo progresą sunkiau paaiškinti, nei iš tikrųjų atlikti. Dainininkui pradedant naują dainų tekstą, muzikantai groja dominuojantį septintą akordą įtampai, subdominantą tam, kad išlaisvintų tą įtampą, ir toniką, kad visa eiga pradėtų iš naujo.