17 pataisa yra JAV konstitucijos pataisa. Jame numatyta, kad JAV senatoriai turi būti renkami visuotiniu balsavimu, ir buvo parašytas siekiant pakeisti ankstesnį straipsnį, numatantį, kad JAV senatorius rinks atskiri valstijų įstatymų leidėjai. Be to, jame pateikiami vidurio laikotarpio atlaisvintų vietų užpildymo būdo pakeitimai. Jis buvo priimtas 8 metų balandžio 1913 dieną.
JAV Konstitucijos pirmas straipsnis, trečias skirsnis nustato originalius įstatymus, susijusius su JAV Senatu. Tai apima du senatorius kiekvienoje valstijoje, kurių kiekvienas dirba šešerių metų kadencijai ir kiekvienas turi po vieną balsą. Jame taip pat numatyta, kad tokius senatorius renka jų atstovaujamos valstybės įstatymų leidžiamoji valdžia. 17 pataisa numato vienodą senatorių ir balsų skaičių bei tą pačią kadenciją, tačiau pakeičia rinkimų būdą į liaudies, arba rinkėjų, balsavimą. Be to, jame numatyta, kad tokie rinkėjai turi atitikti balsavimo reikalavimus, kurie turi apimti tokias kvalifikacijas kaip amžius ir gyvenamoji vieta.
Iki 17-osios pataisos valstybės įstatymų leidžiamosios valdžios renkant senatorius buvo siekiama neleisti neinformuotiems rinkėjams išrinkti kandidatą, kuris buvo nekvalifikuotas ar neetiškas vien dėl to, kad pasakė geras kalbas ar davė didelius pažadus. Konstitucijos autoriai manė, kad išrinkti pareigūnai, turintys patirties su politikos būdais ir strategijomis, rečiau nusileis kandidatams, kurių kvalifikaciją sudaro daugiau žavesio, o ne esmės. Jie taip pat manė, kad tokie išrinkti pareigūnai būtų aukščiau už kyšius, šalutinius sandorius ir bauginimo taktiką, kurią galėtų naudoti kai kurie, norintys užimti Senate. Be to, buvo manoma, kad senatoriai turėtų atsikratyti kampanijos streso, kad galėtų sutelkti dėmesį į valdymą.
Manoma, kad šis procesas gana gerai veikė iki 1850-ųjų vidurio. Vergijos problema ir su tuo susijęs partizanizmo bei bendrų nesutarimų padidėjimas dažnai priskiriamas senosios Senato rinkimų sistemos nesėkmei. Kelioms valstijoms tiesiog nepavyko išrinkti senatorių ilgus metus, todėl jiems Senate buvo nepakankamai atstovaujama arba jų nebuvo. Keliuose rinkimuose buvo varžomasi ir remiantis rinkimų metodika.
1866 m. Kongresas priėmė įstatymą, padedantį kontroliuoti rinkimų metodą. Šis įstatymas dažnai laikomas 17-osios pataisos pirmtaku, tačiau, nors ir padėjo, nelabai. Tuo tarpu tiesioginių rinkimų, ty žmonių rinkimų, koncepcija sparčiai susilaukė palaikymo.
Pirmą kartą priimta dar 1820 m., pirmoji konstitucijos pataisa, numatanti tiesioginius rinkimus, buvo pasiūlyta 1893 m. Kiekvienais metais vėliau, iki 1903 m., tokia pataisa buvo pasiūlyta Kongrese, o Senatas ją atmetė. Tiesioginiai JAV senatorių rinkimai ir atitinkamas laisvų vietų užpildymo procesas pagaliau buvo priimtas kaip 17-oji pataisa 1913 m., praėjus beveik 100 metų nuo pirmojo pasiūlymo.