Psichologijoje abipusis slopinimas yra elgesio terapijos forma, kai norima elgesio reakcija pakartotinai vykdoma esant dirgikliui, kuris paprastai sukelia nepageidaujamą atsaką. Pavyzdžiui, pacientas, turintis fobiją nuo gyvačių, gali pakartotinai būti veikiamas gyvatės, kai atlieka sąmoningą atsipalaidavimo procedūrą. Šio tipo abipusio slopinimo terapijos teorija yra ta, kad, pakankamai kartojant, senas, nepageidaujamas atsakas gali būti neišmoktas ir gali būti visam laikui nustatytas naujas elgesio modelis.
Abipusio slopinimo psichologija sukūrė įvairius specifinius gydymo būdus, įskaitant desensibilizavimo terapiją, tvirtinimo terapiją ir vengimo kondicionavimą. Tačiau originalią abipusio slopinimo psichoterapijos teoriją sukūrė Pietų Afrikos psichologas Josephas Wolpe’as, kuris savo idėjas paskelbė 1958 m. straipsnyje „Psichoterapija naudojant abipusį slopinimą“. Šiame svarbiame darbe Wolpe teigė, kad nerimo ir fobijos sutrikimus galima gydyti mokant klientus atsipalaiduoti palaipsniui veikiant nerimą sukeliantį stimulą.
Wolpe pirmą kartą pademonstravo šią koncepciją eksperimentų su katėmis serijoje. Pirmasis žingsnis šiame procese buvo sukelti kačių nemalonų šoką, susietą su specifiniu garsu. Po tam tikro kondicionavimo katės su baime reaguodavo vien į garsą. Tai klasikinio Pavlovo kondicionavimo pavyzdys. Tada Wolpe parodė, kad baimės reakcija gali būti palaipsniui neišmokta, jei jis pakeistų stimulą ir derintų tą patį garsą su maisto pateikimu.
Abipusio slopinimo teorijoje abipusis elgesys apibrėžiamas kaip elgesys, kuris konkuruoja tarpusavyje. Pavyzdžiui, atsipalaidavimo elgesys, kai atpalaiduojami skeleto raumenys, yra laikomas atsaku į stresą „kovok arba bėk“, kai raumenys įsitempia. Pakartotinai praktikuojant norimą elgesį esant dirgikliui, kuris anksčiau sukėlė nepageidaujamą elgesį, reakcija į dirgiklį susilpnėja ir galiausiai, jei gydymas sėkmingas, nepageidaujamas elgesys pašalinamas.
Wolpe savo idėjas plėtojo dirbdamas su kariais, kenčiančiais nuo potrauminio streso sutrikimo, ir sulaukė nemažos sėkmės. Iš pradžių daugelis psichoterapeutų bendruomenės skeptiškai žiūrėjo į abipusio slopinimo teoriją, teigdama, kad šis metodas leis tik pakeisti paciento simptomus, o ne visam laikui išgydyti. Tačiau Wolpe darbas suformavo novatorišką psichoterapinę teoriją, kuri iš esmės buvo įtraukta į šiuolaikinę elgesio terapiją.