Abliatyvinis absoliutas yra lotynų kalbos gramatinė konstrukcija, apibūdinanti frazę, kuri yra atskirta nuo pagrindinio sakinio dalyko ir veiksmažodžio. Daugeliu atžvilgių ši frazė veikia kaip pagrindinės sakinio dalies modifikatorius, tačiau ją galima pašalinti nepažeidžiant gramatinės sakinio struktūros. Jis žinomas kaip abliatyvinis absoliutas, nes modifikuojantys žodžiai frazėje yra lotyniškojo abliatyvo atveju. Išvertus į anglų kalbą, tokio tipo frazės dažnai pertvarkomos naudojant prielinksnius, kurie nebūtų įtraukti į originalų lotynų kalbą.
Yra daug būdų, kuriais lotynų ir anglų kalbos skiriasi tam tikromis gramatinėmis struktūromis. Vienas iš tokių atvejų apima būdus, kuriais traktuojamos atskiros, keičiančios frazės sakinyje. Anglų kalboje šios frazės paprastai atskiriamos kableliais nuo pagrindinės sakinio dalies ir naudojami prielinksniai, padedantys jas atskirti. Priešingai, lotynų kalba naudoja abliatyvų absoliutą kaip būdą atskirti šias frazes nuo likusios sakinio dalies.
Apskritai, frazė, kuriai reikalingas abliatyvinis absoliutas lotynų kalba, nurodo laiko tarpą, atskirtą nuo pagrindinės frazės, arba atspindi kažką, dėl ko atsirado pagrindinė sakinio dalis. Kad ir kokie žodžiai sudarytų frazės esmę, dedami į abliatyvą. Paprastai lotynų kalbos abliatyvinis atvejis yra prielinksnio frazės rezultatas, tačiau naudojant šias frazes lotynų kalba prielinksniai nepridedami.
Kaip pavyzdį apsvarstykite anglišką sakinį: „Kai išleido mergaitę į mokyklą, jis buvo liūdnas“. Pirmųjų įvadinės frazės žodžių lotyniškas vertimas būtų „Puella missa“. „Puella“ yra lotyniško žodžio „mergina“ abliatyvinis atvejis, o „missa“ yra būtojo laiko forma lotyniško žodžio „siųsti“ abliatyviniame atvejis. Išvertus į anglų kalbą, žodis „vieną kartą“ yra įtrauktas siekiant išreikšti laiko tarpą, kurį lotynų kalba reiškia abliatyvo absoliutas. Pažodinis lotynų kalbos vertimas būtų „mergaitė išsiųsta“.
Dėl kitų aplinkybių gali tekti naudoti šį gramatinį darinį lotynų kalba. Kai anglų kalbos veiksmažodis „būti“ įtraukiamas kartu su daiktavardžiu, daiktavardžiui būtų reikalingas abliatyvinis atvejis; veiksmažodžio „būti“ forma yra numanoma lotynų kalboje, nes kalba neturi tobulojo ar esamojo dalyvio atitinkamam žodžiui „esse“. Svarbu suprasti, kad bet kuri frazė, kuriai reikalingas abliatyvus absoliutus vertimas, turi turėti gramatinį ryšį su likusia sakinio dalimi, net jei frazė užbaigia savo prasmę.