Kiekvienas moksleivis tvirtai žino, kad daiktavardžiai yra žmonių, vietų ir daiktų vardai. Ir kai kurie mokiniai žino, kad daiktavardžiai taip pat įvardija abstrakcijas, tokias kaip idėjos, jausmai, įvykiai ar kiti neapčiuopiami dalykai. Abstraktūs daiktavardžiai yra žodžiai, apibūdinantys dalykus, kurių negalima suvokti naudojant penkis pojūčius, bet vis dėlto yra daiktai, nes jie turi pagrindines tapatybes arba savybes.
Nesunku suprasti, kad kėdės yra daiktavardžiai, nes žmonės, kurie taip pat yra daiktavardžiai, sėdi jose prieš valgydami vakarienę. Vakarienė yra dar vienas daiktavardis, taip pat ir lėkštės, neleidžiančios vakarienei nukristi ant stalo, o tai dar vienas daiktavardis. Daiktavardžiai, kuriuos galima atpažinti jusliniu būdu, nes jie egzistuoja kaip objektai trimačiame pasaulyje, tiksliau vadinami konkrečiais daiktavardžiais. Jie turi fizinį buvimą, kurį galima patirti per penkis pojūčius.
Tačiau gyvenimas būtų nuobodus, jei pasaulio kalbėtojai apsiribotų pokalbiais tik apie dalykus, kuriuos galima paimti, paglostyti, užsidėti ar kitaip tiesiogiai patirti. Žmonės didžiuojasi savo intelektu, kuris pats savaime yra abstraktus, o ne konkretus daiktavardis. Intelektas negali būti matomas ar girdimas. Jame nėra kvepalų ar tekstūros, o skonis lyg ir nieko, tačiau tai vis tiek yra abstraktus daiktavardis, įvardijantis tai, ką dauguma žmonių sakytų esant tikra, pažįstama ir galbūt net išmatuojama.
Įvykiai taip pat labai tikri; nors žmonės juos kuria, juda ir dokumentuoja diskutuodami ar rašydami, pats įvykis yra abstraktus. Šventė, vestuvės ir mūšis dalyviams vienu metu yra labai tikroviški, tačiau grynai konceptualūs tuo, kad jų negalima liesti net ir jų viduryje. Jie yra pakankamai tikri, kad juos būtų galima pavadinti ir prisiminti, tačiau kartais ilgus metus.
Ne visi abstraktūs daiktavardžiai įvardija dalykus, kurie yra tikri ir žinomi. Vaizduotė – abstraktus daiktavardis – leidžia subjektams, kurie yra ne kas kita, kaip fantasmagorija – kitas abstraktus daiktavardis – šuolis į galvą per vaizdus – tai tiesa; tai dar vienas abstraktus daiktavardis. Rašytojas, aprašantis išsekusius angelo sparnus, neįvardija tikrų detalių apie kažką tikrai tikro. Tačiau kadangi šios detalės ir pats angelas yra įvardyti, kyla jausmas, kad jie taip pat žinomi.
Be kalbos abstrakcijos nebūtų ir pačių daiktavardžių. Daiktai būtų, bet tik kaip jie patys. Be vardų, jų nebuvo galima laikyti mintyse, prisiminti pokalbyje ar apmąstyti atmintyje. Ironiška, bet abstraktūs daiktavardžiai yra nematoma žaidimų aikštelė, kurioje šėlsta konkretesni jų broliai.