Literatūroje abstraktūs vaizdai yra kalba, vaizduojanti pojūčius ar išgyvenimus, neturinčius fizinės paralelės, pavyzdžiui, idėjas, sąvokas ar emocijas. Tai skiriasi nuo konkrečių vaizdų, apibūdinančių fizinius objektus ir pojūčius, tokius kaip spalvos, garsai ir formos. Tai skiriasi nuo abstraktaus vizualiojo meno, nors abstraktus menas ir abstraktūs vaizdiniai literatūroje turi bendrą motyvaciją: išreikšti tai, ko negalima suvokti vaizdinėmis ar juslinėmis priemonėmis. Nors dauguma žmonių konkretų žodį „geltona“ paprastai interpretuos taip pat, pavyzdžiui, kiekvienas žmogus skirtingai reaguos į žodį „nenatūralus“. Menininko ar rašytojo iššūkis yra perteikti abstrakčią idėją tokiu būdu, kuris perteiktų numatomą efektą daugumai arba visai auditorijai.
Kalba yra būdas dalytis patirtimi ir idėjomis, mažinantis atotrūkį tarp skirtingų pažiūrų ir skirtingų sluoksnių asmenų. Daiktus iš fizinio pasaulio išreikšti gana paprasta; dauguma žmonių gali įsivaizduoti tokias sąvokas kaip „piramidė“, „moteris“ ir „aligatorius“ be pastangų. Tačiau abstrakčios sąvokos yra sunkesnės. Pavyzdžiui, sąvokos „įspūdinga“, „gražu“ ir „baisu“ yra subjektyvūs sprendimai, kuriuos kiekvienas žmogus interpretuos skirtingai. Rašytojui, bandančiam perteikti šias sąvokas, gali tekti pasirinkti kitus arba papildomus žodžius, kad sukurtų norimą efektą.
Abstrakčiais vaizdais bandoma apibūdinti didžiulę žmogaus patirties erdvę, kuri neapsiriboja fiziniu pasauliu. Tai gali apimti tokias sąvokas kaip „begalybė“ ir „nulis“, bendras idėjas, tokias kaip „laisvė“ ir „priežastis“, ir tokias patirtis kaip „mirtis“ ir „pakylėjimas“. Nepaisant to, kad tai yra universalios sąvokos, nėra visuotinai pripažinto vaizdo ar pojūčio, kuris jas apibūdintų. Informaciniai rašytojai, kaip ir žurnalistai ir mokslininkai, turi naudoti tikslią kalbą, kad tiksliai apibūdintų abstrakčias sąvokas. Įtikinamiems rašytojams, pavyzdžiui, romanistams, tenka kitoks iššūkis – perteikti abstrakčias savo veikėjų patirtis ir emocijas, kad skaitytojai galėtų juos suprasti ir net užjausti.
Žodis „abstraktus“ dažnai vartojamas apibūdinti XX amžiaus vaizduojamojo meno judėjimus, tokius kaip abstraktus ekspresionizmas. Dailininkai ir kiti menininkai atsisakė reprezentacinių technikų, kurdami vaizdus, kurie, regis, beveik neturėjo ryšio su tikrove. Galima sakyti, kad jų motyvacija buvo išreikšti sąvokas ir patirtis, neturinčias vizualinės paralelės, panašiai kaip abstrakčių vaizdų naudojimas literatūroje. Rašytinė kalba šiais atvejais turi pranašumą prieš vizualųjį meną; rašytojas, norintis išreikšti liūdesį, gali vartoti tokius žodžius kaip „melancholija“, „sielvartas“ ar „depresija“, pakeisdamas juos būdvardžiais ir kitais apibūdinančiais terminais. Tapytojas, norintis išreikšti liūdesį kaip sąvoką, neturi tokių patikimų technikų, kuriomis galėtų atsigręžti.
Tačiau tai nereiškia, kad abstraktūs vaizdai vizualiajame mene būtinai yra atsitiktiniai. Abstrakčiojo meno pionieriai, tokie kaip Wassily Kandinsky, ištyrė idėją, kad kai kurios spalvos, formos ir linijos gali perteikti sąvokas, kurios neturi atitinkamo fizinio vaizdo. Pavyzdžiui, dantytos linijos gali vaizduoti netvarką ar chaosą, siūlydamos išdaužtą stiklą, net jei publika sąmoningai nežinojo apie ryšį. Toje pačioje eroje ankstyvieji komiksų menininkai puslapyje pradėjo naudoti savo abstrakčių vaizdų formą. Pavyzdžiui, žodis balionas tapo plačiai atpažįstamu nevaizdinės kalbos sampratos simboliu, net ir už komiksų srities.