Adenominis polipas yra ikivėžinio audinio masė, kuri susidaro išilgai storosios žarnos gleivinės. Dauguma ataugų yra labai maži ir nesukelia pastebimų fizinių simptomų ankstyvosiose stadijose. Laikui bėgant asmuo gali patirti kraujavimą iš tiesiosios žarnos, mėšlungį ir nuovargį. Tikimybė, kad adenomatozinis polipas iš tikrųjų taps piktybiniu, yra santykinai maža, tačiau gydytojai paprastai rekomenduoja operaciją, kad pašalintų įtartinus darinius, kad visiškai pašalintų riziką. Kai polipai nustatomi ir gydomi anksti, pacientai gali tikėtis patenkinamo pasveikimo.
Storosios žarnos polipai yra labai dažni ir dauguma jų yra visiškai gerybiniai. Tačiau apie dešimt procentų visų polipų yra adenomatiniai ir ilgainiui gali tapti vėžiu. Tikslios adenomatinių polipų priežastys nėra gerai žinomos, tačiau gydytojai mano, kad genetiniai veiksniai vaidina svarbiausią vaidmenį jų vystymuisi. Manoma, kad tai taip pat turi įtakos mitybos ir gyvenimo būdo pasirinkimui, nes daugelis pacientų, kuriems yra polipai, geria alkoholį ir suvartoja didesnį nei vidutinį riebalų ir mėsos kiekį. Dauguma žmonių, kuriems išsivysto polipai, yra vyresni nei 50 metų, nors jie gali atsirasti bet kuriame amžiuje.
Tipiškas adenomatozinis polipas yra mažas, paprastai mažesnis nei 0.4 colio (apie 1 centimetro) skersmens. Apžiūrėjus jis gali atrodyti kaip plokščia pakitusi spalva, išsikišusi gumulas arba masė ant plono kotelio. Adenomatinio polipo fizinė išvaizda padeda gydytojui nustatyti tikimybę, kad jis taps vėžiu: didesnės išsikišusios masės piktybiniais tampa dažniau nei plokščios dėmės ir stiebeliai.
Daugelis polipų niekada nesukelia simptomų ir gali likti nepastebėti keletą metų. Tačiau augant adenomatiniam polipui jis gali sudirginti žarnyno gleivinę ir sukelti kraujavimą. Kraujas išmatose, vidurių užkietėjimas ir dažni pilvo spazmai – tai požymiai, kad gali būti polipas. Asmuo, pajutęs bet kokius nenormalius virškinimo trakto simptomus arba pasikeitęs tuštinimosi įpročiuose, turėtų apsilankyti pas savo gydytoją, kad jis patikrintų.
Gydytojas gali atlikti kolonoskopiją, kad apžiūrėtų gaubtinės žarnos gleivinę mažyte fotoaparatu. Pastebėjus polipą, gydytojas iš masės gali ištraukti audinio gabalėlį tolesniam tyrimui. Laboratoriniai tyrimai gali atskleisti, ar audinys yra gerybinis, ikivėžinis ar piktybinis. Gydymo galimybės priklauso nuo polipų dydžio, pobūdžio ir vietos.
Maži polipai šalia tiesiosios žarnos dažnai gali būti pašalinti elektros laidu. Viela apjuosiama aplink polipą, kad jis būtų nupjautas ir sudegintas apatinis audinys. Didesniems ar gilesniems polipams dažniausiai prireikia endoskopinės operacijos. Chirurgas padaro kelis nedidelius pjūvius apatinėje pilvo dalyje ir tiksliaisiais įrankiais nustato mases, jas atsargiai išpjauna ir pataiso pamušalą.
Jei adenomatozinis polipas jau tapo piktybiniu, gali prireikti papildomų procedūrų. Sunkiais atvejais gali būti pašalinta dalis arba visa gaubtinė žarna, kad vėžys neplistų. Jei vėžys išlieka ir paveikia kitus kūno audinius, reikalinga chemoterapija ir spindulinis gydymas.