Adiponektinas yra adipokinas, riebalų ląstelių gaminamas hormonas, padedantis reguliuoti energijos apykaitą. Dėl jo organizmas tampa jautresnis insulinui – hormonui, kuris skatina gliukozės judėjimą iš kraujo į ląsteles, taip pat padeda sumažinti diabeto ir arterijų susiaurėjimo riziką. Adiponektino receptorius yra baltymas, randamas ląstelėse daugelyje kūno vietų, įskaitant riebalinį audinį, raumenis, kepenis ir smegenis. Yra dviejų tipų adiponektino receptoriai, žinomi kaip AdipoR1 ir AdipoR2, prie kurių jungiasi adiponektinas, sukeldamas pokyčius ląstelių viduje. Adiponektino receptorių skaičius ir cirkuliuojančio adiponektino lygis gali keistis dėl tokių ligų kaip nutukimas ir diabetas.
Tyrimai, atlikti su pelėmis, parodė, kad adiponektinas mažina gliukozės kiekį kraujyje. Jis taip pat veikia prieš būklę, vadinamą atsparumu insulinui, kai insulinas tampa mažiau veiksmingas pernešdamas gliukozę į ląsteles ir neleisdamas kepenims išskirti gliukozės. Atsparumas insulinui yra susijęs su nutukimu ir diabeto bei sukietėjusių arterijų ar aterosklerozės išsivystymu. Manoma, kad per daug kūno riebalų gali sumažėti adiponektino receptorių skaičius, todėl ląstelės mažiau reaguoja į adiponektiną, o tai gali sukelti atsparumą insulinui. Priešingai, svorio netekimas gali padidinti adiponektino receptorių kiekį, o tai pakeisti atsparumą insulinui.
Adiponektino receptorius AdipoR1 daugiausia randamas skeleto raumenyse, o AdipoR2 daugiausia yra kepenyse. Viso žmogaus kūno riebalų ląstelėse AdipoR1 yra dažniausiai randamas adiponektino receptorių tipas. Adiponektinas yra dviejų versijų, kurių kiekviena skirtingai jungiasi su dviem receptorių tipais. Manoma, kad AdipoR1 ypač gerai jungiasi su vadinamąja rutuline adiponektino forma, bet prasčiau su viso ilgio versija, o AdipoR2 vidutiniškai gerai jungiasi su abiem formomis. Vaistų, kurie prisijungia prie adiponektino receptorių ir imituoja adiponektino veikimą arba kurie padidina receptorių skaičių, kūrimas galėtų būti naudingi gydymo metodai, skirti gydyti ligas, susijusias su atsparumu insulinui, pavyzdžiui, diabetą.
Nustatyta, kad augimo hormonas, kurį gamina hipofizė, ypač veikia AdipoR2 adiponektino receptorius. Tyrėjai pastebėjo, kad padidėjęs augimo hormono kiekis yra susijęs su AdipoR2 receptorių skaičiaus padidėjimu kai kuriose riebalų ląstelėse. Tai rodo, kad augimo hormonas yra susijęs su jautrumo insulinui ir organizmo energijos apykaitos pokyčiais.