Afonija yra nesugebėjimas kalbėti. Asmuo, turintis šį sutrikimą, negali vokalizuoti ir turi naudotis kitomis ryšio priemonėmis nei balsas. Yra keletas priežasčių, kodėl žmonėms išsivysto afonija, ir yra keletas gydymo būdų. Gydymas gali apimti kalbos patologą; ausų, nosies ir gerklės chirurgas; ir kiti medicinos specialistai, pavyzdžiui, neurologai.
Kai žmonės kalba, balso stygos gerklėje vibruoja, kad generuotų kalbos garsus. Afonija sergančių žmonių balso stygos nejuda į vietą ir tinkamai vibruoja. Kai jie bando kalbėti, nepasigirsta jokie garsai. Tai skiriasi nuo būklių, kai žmonių balsas šiurkštus ar užkimęs arba jiems sunku kalbėti dėl neurologinių ar grynai psichologinių priežasčių.
Fizinės apžiūros metu paciento, sergančio afonija, gali būti paprašyta pabandyti kalbėti, taip pat kosėti. Balso stygos bus vizualizuotos, o pacientas bus apklaustas, kad sužinotų daugiau apie afonijos atsiradimą. Nervų, kontroliuojančių gerklas, trauma yra dažna priežastis, taip pat gali būti operacijos, fizinės prievartos ar navikų pasekmė. Kartais yra psichologinis komponentas, o kai kurie tyrimai parodė, kad žmonėms gali išsivystyti nesugebėjimas kalbėti kaip psichologinio įveikimo mechanizmas. Kitu metu balso stygos laikinai pažeidžiamos rūkymo, šauksmo ir kitokios veiklos, o jei bus leista pailsėti, jos atsigaus.
Afonijos gydymas gali apimti poilsį, kad pamatytumėte, ar balso stygos spontaniškai atsigaus, kartu su balso stygų navikų ir mazgų gydymas. Jei žalą sukėlė operacija ar trauma, virvelės ilgainiui gali užgyti, todėl pacientas vėl gali kalbėti. Seansai su kalbos patologu taip pat gali būti naudingi. Patologas gali dirbti su pacientu, kad pamatytų, ar įmanoma atkurti kai kurias kalbos galias, lavinti gerklę ir balso stygas.
Jei būklė negali būti išspręsta, pacientas gali būti mokomas gestų kalbos arba jam suteikiamos kitos komunikacijos priemonės, pavyzdžiui, bloknotas. Kalbos sutrikimų turintys žmonės gali labai įgusti naudoti kitus bendravimo būdus kasdieniams reikalams ir bendrauti su kitais žmonėmis. Gali būti naudinga nešiotis korteles, paaiškinančias situaciją, kad sausakimšoje aplinkoje arba aplinkoje, kurioje kažkas nekreipia dėmesio, pacientas galėtų lengvai pateikti informaciją apie tai, kodėl jis nekalba.