Afrikietiškas ksilofonas yra plaktukas arba mušamasis muzikos instrumentas, pagamintas iš medžio, skleidžiantis daugybę tuščiavidurių garsų. Guminis plaktukas mušamas į medieną, sukuriamas instrumento garsas. Ksilofono klavišų dydis ir skaičius skiriasi priklausomai nuo jį gaminančios Afrikos šalies. Paprastai vyrai Afrikos kaimuose groja instrumentu, nors nėra lyties apribojimų. Instrumentas gali turėti tik vieną ar kelis grotuvus, jis naudojamas įvairiems genčių šokiams ar ritualams.
Ankstyvosios afrikietiško ksilofono versijos buvo pagamintos sujungiant medieną ir moliūgus. Kaimo gyventojai skrudino medieną ir formavo atskirus batonėlius, kad pasiektų norimą toną. Suformavę medieną, jie kruopščiai parinko moliūgus arba rezonatorius, kad atitiktų medinių strypų dydį ir pasiektų reikiamą raktą. Jie rinko vapsvų vašką ir juo reguliavo instrumento klavišų toną rezonatoriaus angoje. Kaimo gyventojai rinko guminius lapus nuo laukinių šliaužiančių augalų ir iš jų gamino plaktukus, naudojamus medienai daužyti.
Terminas ksilofonas reiškia „medinį garsą“, o afrikietiškas ksilofonas pavadintas dėl jo skleidžiamo garso. Medinių strypų ilgis lemia aukštį, kai ilgesni strypai sukuria žemesnius tonus, o trumpesni strypai – aukštesnius tonus. Ksilofonu groti naudojami plaktukai taip pat turi įtakos instrumento skleidžiamam garsui. Minkštesni plaktukai sukuria apvalų tembrą ir švelnų garsą, o kietesni plaktukai – ryškų, šiurkštų tembrą.
Afrikos ksilofonas turi neaiškią istoriją, siekiančią senovės laikotarpius. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad senovės, Afrikos ir Azijos visuomenės išrado ksilofono versijas be kitų įtakos. Įrodymai patvirtina, kad ksilofonas kilęs iš Pietryčių Azijos. 500 m. mūsų eros metais Azijos tautos įžengė į Afriką, atsinešdamos ksilofoną. Daugelis mokslininkų tikriausiai patikės antrąja versija dėl Rytų Azijos ksilofono ir Afrikos ksilofono panašumų.
Afrikos kaimo gyventojai ksilofoną naudojo įvairiems iškilmingiems tikslams. Dažnai kaimo gyventojai ksilofoną naudojo dideliuose orkestruose ar ansambliuose, sudarytuose iš kitų medinių ir moliūginių instrumentų. Jie grojo instrumentu genčių šokiuose, norėdami atkurti muzikinius istorinius įvykius arba perduoti genčių pasakas. Jie taip pat naudojo ksilofoną šventinėms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms, religinėms ceremonijoms ar karo šokiams. Laidotuvėse ar kituose gedulinguose renginiuose vienas žmogus groja ksilofonu, naudodamas švelnesnius instrumento tonus, kad perteiktų liūdesį.