Nors ūkininkai ir ūkininkai kažkada pasitikėjo kartų patarimais ir ūkininko almanachu, tai pamažu peraugo į mokslinę žemės ūkio pusę. Agronomija reiškia mokslinių teorijų – biologinių, ekologinių, ekonominių ir technologinių – taikymą ūkininkavimo praktikai. Jis ypač orientuotas į lauko augalus, kurie auginami dideliu mastu, pavyzdžiui, kviečiai, kukurūzai ir sojos pupelės. Tai taip pat apima pasėlius, kurie yra pagrindinis gyvulių maistas arba iš kurių gaunamas pluoštas pagrindiniam audiniui. Agronomija, arba žemės ūkio ekonomika, yra agronomijos poskyris, kuriame kalbama apie ekonominių metodų ir modelių taikymą ūkininkų priimamiems sprendimams.
Ūkiai ir asmenys, naudojantys agronominius tyrimus, pagrindinius ekonomikos ir verslo metodus taiko tiek mažuose, tiek dideliuose ūkiuose. Šie metodai apima ūkio finansų valdymą; rinkos tyrimai; kainodara, pasiūla ir paklausa; ir rinkos struktūras bei plėtrą. Istoriškai ūkiai augo ir augino įvairias kultūras ir gyvulius, turėdami vieną pagrindinį agronominį derlių, kurį parduodavo už stabilias pajamas. Dabar agronomija orientuota į tai, kad iš mažiausio sėklos, žemės ir darbo jėgos būtų kuo didesnė ekonominė vertė.
Aplinkosaugininkai, mokslininkai ir verslininkai savo dėmesį skyrė agronomijai ir agronomijai. Kadangi transporto priemonių ir sunkiųjų mašinų biodegalai naudojami vis daugiau augalų, agronomai turės padidinti augalininkystę, kad patenkintų išaugusį pramonės ir maisto sektorių poreikį. Tuo tarpu šie mokslininkai turi užtikrinti, kad išaugęs derliaus kiekis nesuardytų dirvožemio chemijos ir neišnaudotų gamtos išteklių. Agronomai siekia atsakingo, tvaraus agronominio augimo ir stengiasi sušvelninti neigiamą žemės ūkio poveikį aplinkai natūralioms ekosistemoms.
Kitos svarbios agronomijos sritys yra sėjomaina, dirvožemio chemija, drėkinimas ir drenažas. Tame pačiame lauke kaitaliodami skirtingas pasėlių rūšis, agronomai ir ūkininkai gali kontroliuoti parazitų ir vabzdžių, kuriuos traukia vienos rūšies augalai arba išgyvena ant jų, dauginimąsi. Augalai didžiąją dalį maistinių medžiagų pasisavina tiesiai iš dirvožemio. Kadangi skirtingiems augalams reikalingos skirtingos maistinės medžiagos, sėjomaina taip pat užtikrina, kad dirva išliktų derlinga su subalansuotais mineralais, maistinėmis medžiagomis ir mikroorganizmais.
Taip pat būtina ištirti chemines reakcijas žemės ūkio dirvožemyje, susijusias su pasėlių augimu ir našumu. Tai apima mineralinę sudėtį ir dirvožemio teršalų mobilumą bei toksiškumą. Nors agronomai tai stebi, siekdami užtikrinti, kad pasėliai nebūtų užterštos, tai taip pat svarbu bet kuriai organizacijai, dirbančiai užterštos žemės valymui arba atkūrimui.
Kritulių kiekis ir pastovumas yra labai įvairus ūkininkavimo aspektas. Norint, kad augalai klestėtų, jiems reikia tinkamo vandens kiekio ir vandens nutekėjimo. Agronomai tiria ir tobulina drėkinimo sistemas, įskaitant viršutinius purkštuvus, vagų drėkinimą, lašelinį ir požeminį drėkinimą.
Agronomai stengiasi iš kiekvienos sėklos ir kiekvieno žemės centimetro išauginti kuo daugiau pasėlių, kurie nesustoja dygti. Agronomams būtina ištirti ir apsaugoti augalus nuo daigų per derliaus nuėmimą. Didelė dalis piktžolių, vabzdžių ir kenkėjų kontrolės apima sėjomainą ir augalų veisimą; tačiau tai taip pat apima piktžolių pašalinimą pasėlių erdvėje, sodinimą kartu su sintetiniais ir natūraliais insekticidais.
Be studijų, kaip pagerinti aplinką, kurioje auga augalai, agronomija taip pat daug dėmesio skiria augalų gerinimui. Agronomai selektyviai veisia augalus su didesniu derliumi ir didesne maistine verte. Jie taip pat siekia stipresnio atsparumo parazitams, virusams ir grybeliams.