Ailurofobija yra kačių baimė. Ailurofobą nuo žmogaus, kuris tiesiog nėra katinas, skiria giliai įsišaknijęs, atkaklus ir neracionalus atsakas į kates, dėl kurių pacientas labai nerimauja dėl kačių. Kai kurie žinomi ailurofobija kenčiantys asmenys yra Julijus Cezaris, Napoleonas Bonapartas ir Čingischanas.
Kaip ir kitos fobijos, ailurofobija kyla iš nesąmoningo proto, o pacientas gali net iki galo nesuvokti fobijos kilmės. Kai kuriems žmonėms ailurofobija išsivysto reaguodami į traumą, pvz., įkandimą ar subraižymą vaikystėje, o kiti jaučia simpatišką atsaką, kai patiria kažkieno traumą, ir išsivysto ailurofobija. Pacientai, sergantys šia būkle, savo pasąmonėje turi gaiduką, kuris kates laiko pavojingomis ir, pamatęs katę, organizmas yra labai budrus.
Prakaitavimas, šaltkrėtis, nereguliarus širdies plakimas, pykinimas ir didžiulis nerimas gali lydėti katės regėjimą pacientams, sergantiems šia liga. Kai kuriems žmonėms taip pat išsivysto neapykanta katėms, kurios šaknys yra jų ailurofobija, kurią dažnai pablogina žmonės, kurie šaiposi iš fobijos arba nesupranta jos. Žmonės gali reaguoti matydami katę asmeniškai, žiūrėdami į katės nuotrauką, matydami kates per televizorių arba pastebėję katę tolumoje. Net jei katė aiškiai negali pakenkti pacientui, ji gali patirti atsaką.
Kai kurie žmonės su ailurofobija taip pat turi prietaringų ar antgamtinių asociacijų su katėmis. Šie pacientai ne tik baiminasi, kad gali būti įkandę ar subraižyti, bet ir manyti, kad katėms nesiseka, arba tikėti miesto legendomis apie kates ir jų veiklą.
Ši būklė gali būti varginanti ir gėdinga, nes katės yra gana dažnas vaizdas, o daugelis žmonių laiko kates kaip naminius ar darbinius gyvūnus. Ailurofobija sergantiems žmonėms net atsitiktinis pasivaikščiojimas po apylinkes gali virsti košmaru, o apsilankymai kitų žmonių namuose gali sukelti nerimą ir diskomfortą dėl susirūpinimo, kad čia gali būti katė. Kaip ir iš kitų zoofobijų, ailurofobiją kartais tyčiojasi žmonės, kuriems ši fobija nepriskiriama, ir tai gali sukelti pacientų nervingumą ir nerimą.
Gydant ailurofobiją, dažniausiai dėmesys skiriamas elgesio terapijai, kurios tikslas – sumažinti paciento jautrumą, kad jis ar ji nepatirtų žalingos baimės, kai susiduria su kate. Šią terapiją galima taikyti įvairiais būdais, o kartais pacientams reikia dirbti su keliais terapeutais, kol jie suranda tinkamą. Kai kurie buvę ailurofobai iš tikrųjų tampa kačių mylėtojais, kai kantriai dirba, o kiti tiesiog pasiekia komforto lygį su katėmis, leidžiančiomis joms veikti visuomenėje. Ypatingais atvejais vaistai taip pat gali būti naudojami fiziologiniams atsakams, susijusiems su fobija, valdyti, kad pacientas būtų ramus, kai naudojami terapiniai metodai.