Aistros pjesė yra dramatiškas Jėzaus Kristaus teismo ir mirties, įvykusio pirmajame mūsų eros amžiuje, spektaklis. Nuo Paskutinės vakarienės iki Nukryžiavimo aistros pjesėje bandoma dramatiškai atvaizduoti Kristaus aistrą šiuo sunkiu laikotarpiu. Aistros pjesės gyvuoja šimtmečius, o seniausia parašyta aistros pjesė datuojama XVIII a. Jie taip pat atliekami visame pasaulyje, dažnai su didžiuliu pomėgiu ir ilgaamžių tradicijų dalimi.
Šis Jėzaus vaizdavimas prieš pat jo mirtį yra tradicinė daugelio krikščionių konfesijų dalis. Taip pat dažniausiai per Velykas vaidinami aistros vaidinimai. Didysis penktadienis reiškia dieną, kai jis buvo nukryžiuotas, o Velykų sekmadienis reiškia dieną, kai krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus prisikėlė iš kapo.
Pasak Naujojo Testamento, Jėzaus suėmimas įvyko Getsemanės sode po mokinio Judo išdavystės. Šventyklos sargybiniai jį suėmė po Paskutinės vakarienės, per kurią jis pasakė paskutinį pamokslą. Vėliau Poncijus Pilotas Kristus buvo nuteistas mirti, nuplaktas, o paskui pakartas ir nukryžiuotas tarp dviejų vagių.
Paprastai manoma, kad Kristaus nukryžiavimas yra tikras istorinis įvykis. Tai aprašyta visose keturiose evangelijose ir patikrinta šiuolaikinių šaltinių. Šiuolaikinėje teologijoje tebėra diskusijų objektas, ar jis buvo Dievo Sūnus ir (arba) Mesijas.
Aistros pjesės kartais yra kritikos taikinys, jei žydų vaizdavimas laikomas priešišku. Tai buvo atvejis, kai Melas Gibsonas 2004 m. išleido filmą „Kristaus kančia“. Gibsonas režisavo dramą ir buvo apkaltintas antisemitiniu šališkumu.
Ilgiausiai trunkantis aistros spektaklis datuojamas 1634 m. Bavarijos Oberammergau kaime. Šis spektaklis išlikęs ir šiandien, o spektaklyje dalyvauja daugiau nei pusė miestelio gyventojų. Manoma, kad miestelio gyventojai pažadėjo Dievui, kad jei Jis išgelbės juos nuo buboninio maro, kas dešimt metų jie sukurs spektaklį, kuriame būtų pavaizduotas Jėzaus gyvenimas ir mirtis. Kai mirtingumas pradėjo mažėti, gyventojai laikėsi savo įžado ir nuo to laiko kartą per dešimt metų vyksta aistrų spektakliai.
Žodis aistra vartojamas apibūdinti labai stiprioms emocijoms kažko atžvilgiu. Manoma, kad per savo teismą ir nukryžiavimą Jėzus Kristus demonstravo didžiulę aistrą, taigi ir pjesių pavadinimas. Jo tvirti įsitikinimai apie atleidimą yra akivaizdūs jo praneštuose atleidimo žodžiuose nuo kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.