Kas yra akromegalija?

Akromegalija yra būklė, kurią sukelia hipofizė, išskirianti per daug žmogaus augimo hormono. Dėl šio hormono pertekliaus žmogaus kūnas ir galūnės gali išaugti per dideli. Organai gali labai padidėti, o dažniausia akromegalija sergančių žmonių mirties forma yra kardiomiopatija – būklė, kai širdis tampa per didelė ir nustoja normaliai funkcionuoti.

Akromegalija dažniausiai paveikia vidutinio amžiaus žmones. Tai labai reta liga, kuria serga tik maždaug 4,000 žmonių iš milijono. Daugeliu atvejų hipofizės veiklos sutrikimas yra ne vėžinio naviko ant liaukos rezultatas. Tam tikros sėkmės gali būti pašalinus naviką arba naudojant spinduliuotę naviko dydžiui sumažinti. Dėl to gali nesumažėti organų, kuriuose yra ryški akromegalija, dydis.

Tačiau ankstyvos stadijos akromegalija dažnai yra gana išgydoma taikant aukščiau nurodytas galimybes arba atliekant operaciją, kuri sumažina hipofizės patinimą. Paprastai ši chirurginė procedūra yra veiksminga tiems, kurių augimo hormonų lygis laikomas vidutiniškai aukštu.

Vaistai taip pat gali būti naudojami akromegalijai gydyti, sumažinant naviko dydį arba sumažinant gaminamo augimo hormono kiekį. Kai kuriuos iš šių vaistų sunku vartoti, nes juos reikia švirkšti. Jie taip pat gali slopinti kasos funkcijas, o tai gali sukelti kitų sveikatos problemų. Tiems, kurie vartoja vaistus, reikia atidžiai stebėti.

Gali būti sunku diagnozuoti akromegaliją, nes augimo hormono perteklius ne visada gali pasireikšti simptomais, turinčiais įtakos fizinei išvaizdai. Tačiau įtarus jį galima nesunkiai diagnozuoti įvertinus augimo hormono kiekį organizme atliekant kraujo tyrimus. Diagnozavus būklę, pacientams gali tekti atlikti magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), echokardiogramą, kompiuterinę tomografiją (KT) ir kitus tyrimus, kad būtų galima nustatyti poveikį organams. Taip pat kompiuterinė tomografija gali padėti nustatyti naviko vietą.

Akromegalijos prognozė priklauso nuo ankstyvo diagnozavimo ir gydymo. Dėl šios būklės reikės visą gyvenimą trunkančio medicininio stebėjimo ir gydymo, tačiau tie, kuriems liga nustatyta iki 40 metų, paprastai gyvena įprastą gyvenimo trukmę. Ankstyvas gydymas padeda išvengti gyvybei pavojingų simptomų, tokių kaip kepenų ar širdies funkcijos praradimas.