Veiksmažodžiai perteikia veiksmą arba būties būseną ir yra vienas iš dviejų elementų, būtinų sakiniui sudaryti. Veiksmažodžių pasirinkimas ir sakinio konstrukcija lemia, ar sakiniai yra aktyvūs ar pasyvūs balsu. Aktyvieji veiksmažodžiai atlieka subjekto veiksmus. Sakiniai, parašyti aktyviu balsu, dažniausiai būna tiesesni ir mažiau žodiški. Daugelis rašytojų mano, kad aktyvus balsas yra patrauklesnis, o kiti rašytojai mano, kad aktyviems veiksmažodžiams trūksta prasmės subtilumo, kurį gali pateikti pasyvūs sakiniai.
Aktyviu balsu subjektas atlieka veiksmą, pavyzdžiui: Autorius garsiai perskaitė paskutinius 100 puslapių. Pasyviajame balse akcentuojamas ne veiksmą atlikęs daiktavardis, o veiksmą gavęs daiktavardis, pvz.: Paskutinius 100 puslapių autorius perskaitė garsiai. Sakinio subjektas ir objektas dažnai keičiami keičiant aktyvųjį į pasyvųjį.
Aktyvieji veiksmažodžiai paprastai gali būti atpažįstami, jei jie nurodyti veiksmo forma, pvz., bėgti, šokti ar slėptis. Šie būtojo laiko veiksmažodžiai taip pat yra aktyvieji veiksmažodžiai: bėgo, šokinėjo ir slėpėsi. Aktyvūs veiksmažodžiai dažniausiai tiesiogiai seka temą: Jonas bėga; Jonas bėgo.
Pasyvieji veiksmažodžiai dažnai sudaromi naudojant būtinojo veiksmažodžio formą su pagrindinio veiksmažodžio būtuoju kartiniu laiku. Aktyvaus sakinio pavyzdys būtų: Aš nudažiau autobusą. Pasyviojoje veiksmažodžio formoje sakinys tampa: Autobusą nutapiau aš.
Teisiniuose ar moksliniuose straipsniuose pasyvus balsas dažniausiai vartojamas. Aktyvus balsas tokioje aplinkoje gali pasirodyti pernelyg asmeniškas. Mokslininkui gali patikti pasyvus sakinys: Sprendimas buvo paruoštas. Moksliniuose sluoksniuose aktyvių veiksmažodžių vartojimas kartais gali pasirodyti kaip savireklama arba netinkamas kirčiavimas: Aš paruošiau sprendimą.
Pasyvus balsas gali būti geresnis, kai reikia pabrėžti aktyviosios sakinio versijos objektą, o ne subjektą. Šiame sakinyje akcentuojamas atsakovo buvimas tam tikroje vietoje: Liudytojas matė, kad kaltinamasis palieka teritoriją. Aktyvioji šio sakinio versija gali priversti klausytoją sutelkti dėmesį į liudytoją, o ne į kaltinamąjį: liudytojas matė, kaip kaltinamasis palieka teritoriją.