Gramatikai naudoja terminą akuzatyvinis absoliutas, norėdami apibūdinti kai kurių kalbų specialią konstrukciją. Tam tikra prasme tai yra sakinys, kuris negali išsilaikyti vienas ir turi mažai reikšmės arba neturi jokios reikšmės, išskyrus atvejus, kai jis vartojamas su likusia sakinio dalimi. Konstruojamas akuzatyviniu atveju, dažniausiai pasirodo kaip daiktavardis ar įvardis, sujungtas su tariniu ir neturintis baigtinio veiksmažodžio. Akuzatyvinis absoliutas pasitaiko graikų, lotynų ir šnekamojoje anglų kalbos gramatikoje, tačiau jis ypač svarbus šiuolaikinėje vokiečių kalbos gramatikoje. Supratimas, ką reiškia absoliuti konstrukcija ir akuzatyvas, gali padėti paaiškinti šią konkrečią gramatinę konstrukciją.
Absoliuti konstrukcija nėra gramatiškai susieta su sakinio dalyku ir predikatu ir yra loginė sakinio dalis tik kontekstu. Dėl to jis gali būti panašus į kabantį dalyvį, tačiau kabančiu dalyviu siekiama apibūdinti ar modifikuoti daiktavardį, o absoliuti konstrukcija to nedaro. Akuzatyvinis atvejis anglų kalba dar vadinamas objektyviuoju atveju; jis taikomas daiktavardžiams ir įvardžiams, kurie yra tiesioginio ar netiesioginio sakinio objektas. Kai kurie gramatikai akuzatyvą apibūdina kaip atvejį, į kurį nukreipia likęs sakinys, nes jis paaiškina, kas ar kas gauna veiksmažodžio veiksmą.
Akuzatyvinis absoliutas formuojamas daiktavardžiu ar įvardžiu akuzatyviniu atveju ir dedamas į absoliutinę konstrukciją be baigtinio veiksmažodžio. Baigtiniai veiksmažodžiai yra tradiciniai veiksmo veiksmažodžiai, pvz., bėgti ar šokti; nebaigtiniai veiksmažodžiai yra tie, kuriems reikalingas tiesioginis objektas, kad jis būtų prasmingas, pavyzdžiui, būti, turėti arba pirkti. Angliškas akuzatyvinio absoliuto pavyzdys yra sakinyje „Jis yra mano brolis, aš paskolinau jam pinigus“, kur „jis yra mano brolis“ apima neribinį veiksmažodį ir įvardį kaltinamuoju atveju.
Vokiečių gramatikoje akuzatyvinis absoliutas paprastai vartojamas su daiktavardžio fraze. Kai naudojamas tokiu būdu, konstrukcija apibūdina kažką, kas susiję su dalyku. Pavyzdžiui, sakinys „Skėtis rankoje, jis įėjo į parduotuvę“ apima absoliutųjį „skėtis rankoje“, nurodantį, kad subjektas „jis“ laiko skėtį. Vokiečių kalba vis dar naudoja akuzatyvą, kai subjektai veikia sakinio objektus, tačiau nenaudoja absoliučių konstrukcijų, kaip tai daro anglų kalba. Tačiau tiek anglų, tiek vokiečių kalboje akuzatyvinis absoliutas vis dar neturi tiesioginio gramatinio ryšio su likusia sakinio dalimi, todėl pats savaime neturi prasmės.