Alegorija yra priemonė, naudojama literatūroje, retorikoje ir mene reiškianti prasmę, kuri nėra pažodinė. Kai prietaisas, personažas ar simbolis laikomas alegorija, jis gali simbolizuoti sąvoką, pvz., protą ar likimą, gali simbolizuoti tam tikrą asmens tipą, pavyzdžiui, „kiekvieną žmogų“ arba pasaulėžiūrą.
Literatūroje siaučia alegorija. Kartais kūriniai buvo ypač alegoriniai, nors kai kurie skaitomi ir kaip tiesa, ir kaip simbolis. Pavyzdžiui, obuolys, kurį Adomas gauna iš Ievos, simbolizuoja „Dievo ir blogio pažinimą“. Gyvatė dažnai skaitoma kaip reiškianti gundytoją arba tikrąjį blogį.
Naujajame Testamente Kristus dažnai naudoja palyginimą, sakydamas apie „žmones“ apskritai. Pavyzdžiui, Gerasis samarietis yra alegorija, vaizduojanti teisingai mąstantį ir gailestingą žmogų. Tai specifinis retorinis įrenginio panaudojimas.
Ankstyvojoje retorikoje išsiskiria keli pagrindiniai pavyzdžiai: Platono urvo alegorija ir Boetėjo Filosofijos paguoda. Platonas ir Boetheus naudoja įrenginį išplėstiniu formatu. Platono alegorija aprašo neapšviestųjų būseną, kuris net negali patikėti, kad nušvitimas egzistuoja.
Boetheus, rašęs šeštajame mūsų eros amžiuje, alegoriją paaiškina likimo sąvokai. Tolesnis dialogas yra vienas iš įkalinto Boetėjo su filosofija, protu ir likimu. Jo mintys sudaro pagrindą daugeliui viduramžių mąstymo apie pasaulio veikimo būdą. Konkrečiai, sėkmės arba atsitiktinumo sąvoka ne kartą vartojama viduramžių literatūroje.
Boetėjo paguoda tampa Dantės, Boccaccio ir Chaucerio vartojamos alegorijos įkvėpimu, taip pat įkvepia Artūro mitus. Dantė ypač naudoja išplėstą alegorija, simbolizuojanti nuodėmes. Kiekvienas pragaro ar skaistyklos lygio aprašymas yra suderintas su bausme, kuri atspindi ir atitinka nusikaltimus.
Viduramžių dramą dažnai sudarė „moralės pjesės“, o garsiausia iš jų yra pjesė „Everyman“. Pagrindinis veikėjas Everyman simbolizuoja visų vyrų sunkią padėtį pagundos akivaizdoje. Vėliau „Bunyan’s Pilgrim’s Progress“ alegoriją naudos panašiai.
Tobulėjant romanui, alegorija tampa daug sunkiau interpretuojama ir įrodoma. Romanai buvo linkę pasikliauti tuo, kad skaitytojas investuoja į veikėjų interpretavimą kaip „tikruosius“ žmones, bet taip pat žiūri į personažą kaip simbolį kažko didesnio. Pavyzdžiui, gotikiniuose romanuose, o vėliau ir sensacinguose romanuose, dažnai buvo vartojama moterų, įkalintų ar paimtų į blogio, samprata. Daugelis feminisčių šiuos personažus skaito kaip alegorinius moterims suteiktos laisvės trūkumo reprezentacijas.
Tiesą sakant, alegorija yra aiškinama besivystančiame ir šiuolaikiniame romane. Literatūros kritikai dažnai ginčijasi, ar personažai turi būti alegoriški, tikri ar stereotipiniai. Dažnai literatūrinius personažus galima skaityti įvairiais būdais.
Sugrįžimas prie alegorijos, mažiau ginčytinas, yra daugybė filmų, kuriuose vaidina superherojus. Pavyzdžiui, Supermenas, Žmogus-voras ir Betmenas yra alegoriniai kiekvieno žmogaus atvaizdai. Blogybės, su kuriomis jie kovoja, yra pagunda godumui, smurtui ir elgesiui, kuris kitais būdais sutrikdys visuomenę. Superherojai yra ir kiekvienas žmogus, ir sergėtojas nuo blogio.
Vienas įdomiausių alegorijos kūrinių šiuolaikinėje televizijoje buvo serialas „Buffy the Vampire Slayer“. Kiekvieną savaitę Buffy susidurdavo su nauju demonu ar vampyru, kuris taip pat buvo simbolis bet kokių problemų, su kuriomis Buffy susidūrė būdamas vidurinės mokyklos, o vėliau ir koledžo studentas. Šio prietaiso naudojimas kiekviename epizode buvo toks stiprus ir darnus, kad net mokslininkai labai susidomėjo „Buffyverse“. Buvo surengti keli rimti literatūros ir kino suvažiavimai, kuriuose buvo pristatytos mokslinės Buffy interpretacijos.
Šių dienų alegorija meno kūriniams suteikia gilumo, nes meninės figūros ar literatūriniai personažai gali būti laikomi ir tikromis, ir simbolinėmis. Tokios simbolikos paieška gali būti įdomus arba sudėtingas procesas, priklausomai nuo meno kūrinio. Paprastai šiuolaikinė alegorija dažnai atskleidžia menininko ketinimus ar pasaulėžiūrą. Tai dalis potekstės, suteikiančios skaitytojui, žiūrovui ar stebėtojui informaciją apie menininko viziją ne tik apie tai, kaip pasaulis egzistuoja, bet ir apie tai, kaip jis gali egzistuoti.