Alelopatinis organizmas yra organizmas, galintis gaminti chemines medžiagas, trukdančias augti kitiems organizmams. Iš pradžių šis terminas buvo naudojamas konkrečiai kalbant apie augalus, tačiau mokslininkai sužinojo, kad grybai, bakterijos, dumbliai ir koralai taip pat turi alelopatinių savybių. Naudodami alelochemikalus, šie organizmai iš tikrųjų gali formuoti savo aplinką.
Šis terminas kilęs iš graikiškos šaknies, reiškiančios „žala“, o daugelis alelocheminių medžiagų iš tikrųjų yra kenksmingos. Klasikiniame alelopatijos darbe pavyzdyje graikinis riešutmedis gamina chemines medžiagas, kurios slopina augimą po medžiu. Žmonės, kurie matė graikinių riešutų sodus ar atskirus riešutmedžius, galėjo pastebėti, kad dėl cheminių riešutų išskyrimo po medžiu niekas neauga.
Augalai gali naudoti alelopatiją, kad užmuštų arba sulaikytų konkurenciją, užtikrindami, kad jie gautų daugiau išteklių. Kitais atvejais alelopatija iš tikrųjų gali būti naudinga, tam tikru būdu skatinant augimą ar sveikatą. Pavyzdžiui, medetkos gamina alelopatines chemines medžiagas, dėl kurių jos yra atsparios vabzdžiams, o tai reiškia, kad kiti augalai, augantys aplink medetkas, gauna naudos iš šių cheminių išskyrų, net jei jie jų negamina.
Mokslininkai nustatė daugybę alelopatinių organizmų ir ištyrė jų gaminamas chemines medžiagas bei jų poveikį. Šie tyrimai yra ypač svarbūs žemės ūkio srityje, nes alelopatinius augalus galima sodinti arba jų vengti, priklausomai nuo situacijos, siekiant padidinti pasėlių derlių arba išlaikyti sveikesnius pasėlius. Pavyzdžiui, ekologiški sodininkai vietoj pesticidų ir herbicidų naudoja alelopatines gėles, kurios naikina vabzdžius ir piktžoles.
Kuriant kraštovaizdį taip pat svarbu žinoti apie kai kurių medžių ir augalų alelopatinį pobūdį. Kai kurių rūšių negalima sodinti kartu arba jas reikia sodinti atsargiai, kad jos netrukdytų aplinkiniam kraštovaizdžiui. Pavyzdžiui, eukalipto medžiai linkę slopinti augimą po jais, todėl kai kuriems sodams jie gali būti netinkami, o kitiems – pageidautini.
Aleopatija yra tik vienas augalų turimas būdas formuoti juos supančią aplinką. Augalai taip pat konkuruoja kitais būdais, pradedant nuo šaknų, kurios paima maistines medžiagas, kol kiti augalai jas pasiekia, auginimo būdu, kuris užtemdo žemę, riboja saulės šviesos ir vandens patekimą tiesiai po jais augantiems augalams. Daugelis organizmų taip pat gali sukurti simbiotinius ryšius, kurie yra abipusiai naudingi. Augalai, grybai, dumbliai ir bakterijos iš tikrųjų yra kaip mažieji sodininkai, sukuriantys optimalias sąlygas sėkmei, taikydami įvairius metodus ir aktyviai keičiantys kraštovaizdį aplink save.