Alofonas yra nepastebimai nedidelis tam tikro kalbos vokalinio garso pokytis. Pvz., raidė k žudymui ir įgūdžiams daugumai žmonių gali skambėti taip pat, tačiau kritinės fonetinės analizės metu tai yra labai skirtingi garsai. Jei du raidės variantai būtų neteisingai ištarti, tarkime, nekalbančiam asmeniui, žodžio reikšmė nepasikeis, tačiau dauguma žmonių iš karto jį išgirs kaip mažiau nei suprantamą.
Graikų kalbos šakninis telefonas reiškia „garsas“, o priešdėlis allos reiškia „kitas“. Kalbotyroje, tyrinėjant kalbą, fonema yra mažiausias išskirtinis garso vienetas. Priebalsis k yra fonema, o jį pakeitus kitu garso vienetu, pavyzdžiui, t, žodžio reikšmė pasikeis. Tačiau kiekviena iš šių vienaskaitos fonemų gali turėti kelis būdus, kaip ištarti.
„Kill“ yra aspiruojamas – jo tarimą lydi sprogstamas oro pūtimas. Kai delnas laikomas prieš burną, „įgūdžiai“ akivaizdžiai išryškėja be aspiracijos. Fonologijoje, tyrinėjant, kaip žmonės kuria kalbos garsus, fonemoms būdingas skirtingas oro srautas ir kontrastingos lūpų, liežuvio ir kitų balso trakto dalių padėtys. Pavyzdžiui, balsiai ir priebalsiai, tokie kaip m, minimaliai manipuliuojant oro srautu, vadinami sonorantais.
Kitos vokalinės artikuliacijos apima būdingą šnypštimą, pvz., z, ir nosį, pvz., priebalsį m „pelėje“, kai oro srautas nukreipiamas per nosį. Pastarasis pavyzdys yra m alofonas „manipuliuoti“. Fonemos tam tikra kalba gali turėti bet kokį alofonų skaičių. Priebalsis t anglų kalboje turi šešis iš jų, o gimtoji kalba beveik nesuvokia jų skirtumų įprasto pokalbio metu. Tačiau mandarinų kinų kalboje aspiruotas ir neįsiurbtas t yra visiškai atskiros fonemos, kurių atitinkamas vartojimas keičia žodžio reikšmę.
Alofonas gali būti keičiamas nemokamas variantas. Tai dažniausiai išskiria dialektus ir akcentus, pavyzdžiui, britų anglų ir amerikiečių anglų kalbas. Pirmą kartą susidūrus, vienas kitas gali pasirodyti beveik nesuprantamas, bet kadangi žodžių reikšmės nesikeičia tariant, supratimas paprastai susidaro greitai.
Dauguma alofonų tam tikra kalba ar dialektu nėra keičiami ir sakoma, kad jie atsiranda papildomai. Tam tikras alofonas turi atsirasti tam tikrame fonetiniame kontekste, o kitokio galima tikėtis kitame kontekste. Standartinėje anglų kalboje k raidė „nužudyti“ visada ištraukiama, kai ji atsiranda žodžio pradžioje. Tokie konteksto, kuriame tikimasi konkretaus alofono įgarsinimo, apibrėžimai bendrai vadinami alofoninėmis taisyklėmis.