Koncertas altui – tai muzikinė kompozicija, kurioje groja solo altas ir pritariantis orkestras. Panašiai kaip ir koncertai kitiems instrumentams, alto koncertas paprastai turi kelis judesius. Alto solo tikslas – pabrėžti altininko raiškos lygį ir techninius gebėjimus, tačiau kadangi žodis „concerto“ reiškia atšokti vienas nuo kito beveik kovos ar dvikovos stiliumi, pritariantis orkestras taip pat turi būti esminis gebėjimas.
Alto koncertai yra šiek tiek retenybė, o tai reiškia, kad nors pavyzdžių tikrai yra, jų yra daug mažiau nei koncertų kitiems instrumentams. Tai susiję su alto raida. Tai taip pat susiję su alto vaidmeniu ansambliuose ir jo akustinėmis savybėmis.
Iki XVI amžiaus buvo naudojami styginiai instrumentai, grojami su lankais, tačiau jie skyrėsi nuo šiuolaikinės smuikų šeimos narių bendru dizainu, dydžiu ir stygų skaičiumi. Mokslininkai nėra tikri, kuris šiuolaikinės smuikų šeimos narys išsivystė pirmasis, tačiau kai kurie ekspertai mano, kad, remiantis kalbiniais įrodymais ir tam tikra terminija muzikos dokumentuose bei partitūrose, altas išsivystė pirmiausia. Nepaisant to, tai neįvyko iki 16-ųjų vidurio ar pabaigos. Instrumentiniai koncertai bet kuriam instrumentui pradėti pasirodyti tik 1500-ųjų pabaigoje, nes turimi instrumentai nesuteikė tiek daug virtuoziškumo, o muzikantams prireikė laiko, kad perkeltų išankstines idėjas, kaip ir ką kurti.
Tai, kad prireikė laiko, kol visa smuikų šeima išsivystė ir ištobulino, reiškė, kad tik baroko laikotarpiu, arba maždaug 1650–1750 m., kompozitoriai pirmą kartą pažvelgė į altą kaip į solinį instrumentą. Šiuo laikotarpiu parašyto alto koncerto pavyzdys yra Georgo Philipo Telemanno koncertas altui G-dur. Kai kurie muzikantai mano, kad tai vienas iš anksčiausiai sukurtų alto koncertų, jei ne pirmasis. Saujelė kompozitorių išmėgino savo jėgas ir rašydami koncertus altui, tačiau, kaip ir kitos formos, alto koncertas nukrito iki XX a., kai kompozitoriai vėl „atrado“ altą.
Kompozitoriai niekada neprisijungė prie alto koncertų, nes, nors ir turintis gana gražų toną, altas funkciškai paprastai yra pagalbinis instrumentas. Groja harmonizuojančias aukštis arba kontramelodijas, ansambliuose tarnaudamas kaip vidinis balsas. Dėl alto aukščio diapazono altas susiduria su ta pačia problema kaip ir violončelė, nes žaidėjams labai sunku lengvai perteikti savo garsą per akompanuojančio orkestro garsą. Tai mažesnė problema, kai kamerinis orkestras turi 50 ar mažiau žaidėjų, tačiau standartiniuose orkestruose gali būti net 100 žaidėjų. Kita problema yra ta, kad smuikas yra populiaresnis instrumentas, todėl kompozitoriams sunku pasirinkti altą, kai nori užtikrinti, kad kūrinys taptų pastebimas ar užprogramuotas koncertuose.
Iš techninės pusės alto koncertai dažniausiai būna „itališko“ koncerto formos. Tai reiškia, kad yra trys judesiai: pirmasis greitas, antrasis lėtas ir paskutinis greitas. Ši forma išpopuliarėjo po baroko laikotarpio, kurio metu koncerte dažniausiai būdavo keturios lėto, greito, lėto ir greito tempo dalys. Klasikiniai trijų dalių koncertai altui dažniausiai seka pirmajai daliai sonatos formą, antrajai daliai trejeto, o paskutinei rondo formai.