Ambulatorinė terapija – tai terapinio gydymo forma, kuri siūloma žmonėms, kuriems nereikia guldyti į ligoninę. Ambulatoriškai gali būti siūlomos įvairios terapijos rūšys, įskaitant psichologinę, fizinę ir pooperacinę priežiūrą. Daugeliui pacientų toks gydymas patinka, nes jis leidžia jiems gauti būtiną medicininę priežiūrą būnant namuose ir išvengti išlaidų, susijusių su buvimu ligoninėje visą darbo dieną. Tai taip pat leidžia pacientui gyventi gana įprastą gyvenimą, tiesiog skiriant laiko lankyti terapijos seansus dirbant, leisti laiką su šeima ir bendrauti su draugais.
Priešingai, stacionarinė terapija yra siūloma žmonėms, kol jie yra ligoninėje. Žmonės paprastai yra hospitalizuojami gydymui, nes jiems reikalinga plati palaikomoji priežiūra, o galiausiai jie pereina į ambulatorinį gydymą, kai tik parodo didelę pažangą. Pavyzdžiui, psichologinės terapijos metu kas nors gali būti paguldytas į ligoninę dėl psichinių sutrikimų ir dalyvauti daugelyje stacionarinių terapijos seansų tiek vienas, tiek grupėmis. Kai pacientas stabilizavosi, jis gali būti paleistas, periodiškai grįžtant gydytis ambulatoriškai.
Priklausomai nuo paciento poreikių, galima pasiūlyti daugybę medicininės priežiūros rūšių stacionariai ir ambulatoriškai. Seansų dažnis skiriasi priklausomai nuo paciento atvejo. Pavyzdžiui, asmuo gali lankyti psichologinio konsultavimo sesiją kartą per savaitę arba kasdien skirti valandą fizinės terapijos, kad atsigautų po nelaimingo atsitikimo. Seansų skaičius taip pat gali būti įvairus, keičiantis paciento situacijai, kai asmuo ir priežiūros paslaugų teikėjas reguliariai aptarinėja paciento poreikius ir esamo terapinio gydymo efektyvumą.
Daugeliu atvejų terapija siūloma specialioje įstaigoje, kurioje yra reikalinga įranga ambulatoriniam gydymui. Pavyzdžiui, fizinei terapijai gali prireikti naudotis sporto sale. Tačiau kai kuriais atvejais jį pacientams namuose siūlo slaugos paslaugų teikėjai, kurie gali keliauti. Vizitai namuose gali būti ir patogesni pacientui, ir patogesni.
Paprastai ambulatorinė terapija yra pigesnė nei stacionarinė, nes ji neapima hospitalizavimo, nors priežiūra namuose yra brangesnė. Tai reikalauja daugiau paciento pastangų, kai asmuo organizuoja transportą į terapijos seansus ir įsipareigoja reguliariai lankytis seansuose. Draugų ir šeimos narių parama dažnai yra svarbi sėkmingos terapijos programos dalis, kuri gali būti varginanti situacijose, kai pacientams reikia ilgalaikio gydymo.