Amfotericinas B yra receptinis vaistas, vartojamas sunkioms grybelinėms infekcijoms gydyti. Vaistas paprastai švirkščiamas per intraveninę (IV) lašinimo liniją, kad jis galėtų nedelsiant patekti į kraują. Amfotericinas B veiksmingas prieš daugelį skirtingų rūšių grybelių, įskaitant tuos, kurie sukelia histoplazmozę ir aspergiliozę. Galimas rimtas šalutinis poveikis, todėl vartojant vaistus svarbu tiksliai laikytis gydytojo nurodymų ir, jei atsiranda neigiamų reakcijų, kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą.
Priešgrybeliniai vaistai, tokie kaip amfotericinas B, silpnina apsaugines membranas, supančias grybelių ląsteles. Kai vaistas patenka į kraują, jis ieško grybelių ląstelių ir suskaido sterolius, kurie yra cheminiai junginiai, nukreipiantys skysčių ir maistinių medžiagų srautą į ląsteles ir iš jų. Dėl pažeistų sterolių membranos suyra, o tai sukelia greitą ląstelių mirtį. Amfotericinas B taip pat padeda išvengti naujų sporų atsiradimo, nes sutrikdo membranų sintezę.
Daugeliu atvejų gydytojai skiria gydymą amfotericinu B pacientams, sergantiems gyvybei pavojingomis infekcijomis. Kiti mažiau stiprūs priešgrybeliniai vaistai gali būti skiriami pirmiausia, siekiant gydyti simptomus, nes komplikacijų rizika yra mažesnė. Jei kiti vaistai neveiksmingi, gydytojas gali suleisti labai mažą IV amfotericino B dozę, kad pamatytų, ar problemos pradeda gerėti. Dozės palaipsniui didinamos, atsižvelgiant į paciento tolerancijos lygį.
Asmenys, sergantys sunkiomis infekcijomis, dažniausiai gydomi stacionare, nuolat stebint gydytojams ir slaugytojams. Jei paciento būklė stabili ir atrodo, kad jis gerai reaguoja į vaistą, jam gali būti leista palikti ligoninę ir gydytis iš namų sveikatos priežiūros slaugytojos. Namuose ar ligoninėje amfotericinas B paprastai skiriamas per lėtą lašinimo liniją nuo dviejų iki šešių valandų kas antrą dieną. Tikslūs dozavimo kiekiai ir dažnis nustatomi atsižvelgiant į specifinę paciento būklę ir simptomų pagerėjimo greitį.
Vartodamas amfotericiną B, žmogus gali patirti keletą nepageidaujamų šalutinių poveikių. Dažniausios reakcijos yra pykinimas, galvos svaigimas, galvos skausmas ir apetito praradimas, kurie paprastai palengvėja per kelias valandas nuo dozės gavimo. Gydytojas turi kreiptis į kitus ilgalaikius šalutinius poveikius, tokius kaip karščiavimas, šaltkrėtis, dažnas vėmimas, sumišimas ir klausos praradimas. Retai pacientą gali ištikti traukuliai arba jam gali pasireikšti sunkus kvėpavimas, dėl kurio reikia nedelsiant kreiptis į greitosios pagalbos skyrių. Tinkamai stebint, daugumą šalutinių poveikių galima sumažinti arba jų išvengti, kol jie nesukelia rimtų sveikatos komplikacijų.