Anafazė yra ląstelių dalijimosi etapas, kai suyra dvi seserinės DNR kopijos, vadinamos chromatidėmis, ir atitinkamos jų chromosomos migruoja į ląstelės galus. Tai įvyksta visose eukariotinėse ląstelėse arba tose, kurios priklauso sudėtingiems daugialąsčiams organizmams, vykstant ląstelių dalijimosi procesams, vadinamiems mitoze ir mejoze. Mitozės atveju galutinis rezultatas yra dvi identiškos pirminės ląstelės kopijos. Mejozė sukuria keturias ląsteles su genetinės medžiagos mišiniu, kurių kiekvienoje yra pusė chromosomų, reikalingų suaugusiam organizmui sukurti.
Ląstelių dalijimasis yra penkių etapų procesas. Jis prasideda tarpfaze, pereina į profazę, o po jos seka metafazė, kad būtų pasirengta anafazei, baigiant telofaze. Kiekviename etape ląstelė atlieka tam tikrus veiksmus, kad palengvintų genetinės medžiagos dubliavimą ir dukterinių ląstelių susidarymą. Etapai prieš anafazę dubliuoja chromosomas ląstelėje, kad sukurtų chromatidžių rinkinį. Jie taip pat leidžia ląstelei sukurti verpstę, struktūrą, kuri veikia ląstelių dalijimosi metu, kad atskirtų chromatides ir ištrauktų gautas chromosomas į bet kurį ląstelės galą.
Pirmasis anafazės žingsnis apima baltymų dislokavimą chromatidėms suskaidyti. Šio proceso metu padarytos klaidos gali sukelti problemų su gautomis chromosomomis, nes jos gali įgyti papildomos genetinės medžiagos arba gali trūkti gabalėlių. Kitame etape chromosomos ištraukiamos į bet kurį ląstelės galą, ruošiantis proceso daliai, kai ląstelė suskaidoma į dvi kopijas. Reiškinys, vadinamas anafazės atsilikimu, gali sukelti klaidų, jei chromosomai nepavyksta migruoti; vienoje dukterinėje ląstelėje bus per daug chromosomų, o kitoje – per mažai.
Sėkmingos mitozės metu anafazė leidžia ląstelei sukurti dvi identiškas kopijas. Kiekvienoje iš jų bus tos pačios chromosomos ir jos gali atlikti tokias pačias funkcijas kaip ir pagrindinė ląstelė. Mejozė apima genetinės medžiagos mišinį, kad kiekvienoje chromosomoje būtų sukurtas genų maišelis. Suporuotos dukterinės ląstelės vėl dalijasi ir sukuria keturių ląstelių rinkinį su viena kitą papildančia DNR. Šios haploidinės ląstelės, žinomos kaip gametos, gali susijungti su panašiomis kito organizmo ląstelėmis ir sukurti embrioną.
Klaidos gali įvykti anafazės metu arba bet kurioje kitoje ląstelių dalijimosi fazėje. Kūnas gali atpažinti ląsteles, turinčias DNR replikacijos klaidų, ir pažymėti jas sunaikinimui, kad būtų išvengta jų dubliavimosi ir išlikimo. Kartais jis nenustato šių problemų. Kai tai nepavyksta, žmonėms gali išsivystyti neoplazmos, kuriose dėl genetinės klaidos atsiranda nekontroliuojamas ląstelių augimas. Lytinių ląstelių atveju dėl klaidų gali atsirasti apsigimimų arba atsirasti nešiotojas, galintis turėti vaikų, sergančių genetinėmis ligomis.