Anaklitinė depresija psichologinėje literatūroje turi du labai skirtingus apibrėžimus. Abu jie susiję su prieraišumu, tačiau kiekvienam tipui įtakos turi skirtinga gyventojų grupė. Viena iš anaklitinės depresijos rūšių yra nebelabai vartojamas terminas ir susijęs su tuo, kas atsitiks, jei prisirišimas prie slaugytojo per pirmuosius gyvenimo metus nutrūksta ilgam. Kitas gali būti labiau tikėtinas suaugusiųjų terapinėje aplinkoje arba suaugusiųjų santykių aplinkoje, kai žmogus susiformuoja labai priklausomas nuo kitų.
Pirmojo tipo anaklitinės depresijos atveju terminas atsirado po to, kai buvo stebimi vaikai, esantys našlaičių namuose ar ligoninėje, kurie ilgam neteko globėjo. Net jei šiais vaikais buvo gerai rūpinamasi ir buvo patenkinti fiziniai bei medicininiai poreikiai, dauguma jų patyrė didelių nuostolių arba nesugebėjo vystytis. Taip yra todėl, kad vaikai neturėjo galimybės užmegzti ryšio su vienu ir nuosekliu globėju. Šiuo klausimu atlikti tyrimai parodė, kad nuostoliai gali būti susigrąžinti, jei vienas globėjas, kaip ir motina, būtų susijungęs su vaiku prieš šešis mėnesius. Be to, kai kurie vaikai turėjo atsilikimą, socialinių problemų arba blogiausiu atveju jų nuosmukis buvo toks didelis, kad jiems gali nepavykti klestėti.
Šios išvados dabar yra dalis to, kas suprantama apie prisirišimo sutrikimą. Kūdikiams būtinai reikia ryšio su nuolatiniu globėju. Vien tik fizinių poreikių tenkinimo nepakanka vystymuisi, ir šios žinios padėjo pakeisti daugelio ligoninių ir vaikų globos namų valdymą. Ypač ligoninėse tėvai dažnai skatinami kuo daugiau laiko praleisti su sergančiu vaiku, užuot jiems leista labai mažai valandų būti su vaikais.
Kita anaklitinės depresijos forma taip pat yra susijusi su žmonių prisirišimo rūšimis, o terminas kartais gali būti vartojamas psichodinaminėje terapijoje arba tarpasmeninėje terapijoje. Žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, jaučiasi silpni, bejėgiai arba nekontroliuojami, kai jų gyvenime nėra tam tikrų žmonių. Ši sąlyga gali išsivystyti apie terapeutą ir būti kraštutinė perkėlimo versija, arba ji gali būti susijusi su sutuoktinio ar draugo santykiais. Nukentėjęs asmuo gali labai stengtis išlaikyti santykius jiems pasibaigus. Kai tai atsitinka terapijoje, terapeutas turėtų tai tinkamai pastebėti ir dėti pastangas padėti asmeniui atpažinti šią priklausomybę ir, tikėkimės, pasveikti. Ankstyvas gydymo nutraukimas gali turėti labai neigiamų pasekmių.
Antrojo tipo anaklitinė depresija yra labiau lanksti etiketė, skirta atskirti skirtingus depresijos tipus. Pagal Diagnostikos ir statistikos vadovus (DSM) asmeniui gali būti diagnozuota depresija. Tačiau DSM nepripažįsta šio sutrikimo kaip specifinės būklės. Tai vis tiek gali būti naudinga diagnostikos priemonė, geriausiai padedanti tiems, kurie yra labai priklausomi nuo kitų.