Analeptikas yra vaistas, kuris stimuliuoja centrinę nervų sistemą, kad padidėtų aktyvumas. Tokie vaistai gali būti naudojami įvairiai, tačiau juos reikia vartoti atsargiai, nes kai kurių jų terapinis diapazonas yra siauras. Jei pacientas gauna per didelę dozę, tai gali sukelti traukulių ir kitų komplikacijų. Analeptikų naudojimo gairėse pateikiami konkretūs patarimai, padedantys medicinos paslaugų teikėjams nustatyti, kada ir kaip juos tinkamai naudoti, siekiant apsaugoti pacientus ir pasiekti norimą poveikį.
Vienas tokių vaistų vartojimas yra pooperacinis sveikimas. Chirurgijoje naudojama anestezija yra naudojama sąmonės netekimui arba giliai sedacijai sukelti, tačiau atlikus procedūrą anesteziologas nori, kad pacientas greitai pabustų. Suteikus analeptiką, pacientas gali greičiau pabusti ir pereiti į kitą sveikimo etapą. Vaistai, skirti pakeisti anesteziją, gali būti skiriami kuo greičiau po operacijos, kad sutrumpėtų anestezijos laikas.
Šie vaistai taip pat naudingi perdozavus barbitūratų ir perdozavus kitų vaistų, kurie slopina centrinę nervų sistemą. Perdozavusiems pacientams gali išsivystyti pavojingai lėtesnis kvėpavimas ir širdies susitraukimų dažnis, o tai galiausiai gali sukelti komą ir mirtį. Analeptiko skyrimas gali paskatinti pacientą atstatyti centrinės nervų sistemos funkciją. Tai leidžia medicinos paslaugų teikėjams pradėti stabilizuoti pacientą ir spręsti kitas perdozavimo komplikacijas ar šalutinį poveikį.
Kai kurie vaistai taip pat naudojami gydant neurologines, pažinimo ar psichikos ligas. Pavyzdžiui, dėmesio stokos sutrikimas gali būti gydomas analeptikais. Vaistas gali padėti pacientui sutelkti dėmesį ir atlikti pažinimo užduotis, stimuliuodamas centrinę nervų sistemą. Nors gali atrodyti, kad jis turi raminamąjį poveikį, nes pacientas atrodo ramesnis, šis poveikis iš tikrųjų yra padėjimo pacientui susikaupti ir pritaikyti įgūdžius konkrečioje veikloje rezultatas.
Tiems, kurie domisi etimologija, šis terminas yra kilęs iš senovės graikų žodžio, reiškiančio „atkuriantis“. Jis pateko į anglų kalbą maždaug XVI amžiuje kaip nuoroda į bet kokį vaistą, skirtą veikti atkuriamuoju ar stimuliuojančiu būdu; Pavyzdžiui, vangus ir alpstančiam ligoniui gali būti duodamas analeptinis vaistas. Tokių preparatų sudedamosios dalys buvo įvairios ir kartais priklausė kūrėjui, kuris norėjo išlaikyti monopolį ir užtikrinti, kad pacientai turėtų nuolat lankytis pas jį. Šiuolaikinėje medicinoje šis terminas konkrečiai reiškia vaistus, kurie veikia centrinę nervų sistemą, o ne stimuliuojančius tonikus.