Analitinė ekspozicija yra teksto tipas, kurio tikslas yra įtikinti auditoriją argumentuojant. Jis gali būti rašytinis arba žodinis; parašytas dažnai vadinamas analitiniu ekspoziciniu rašiniu. Šio tipo tekste dažnai naudojami ekspertų šaltiniai arba asmeninė patirtis kaip įrodymai, pagrindžiantys argumentą. Rašytinė analitinė ekspozicija dažnai rengiama naudojant penkių pastraipų struktūrą, kurios pirmoji pastraipa yra įvadas, vidurinės pastraipos yra patvirtinamieji įrodymai, o paskutinė pastraipa yra išvada.
Analitinėje ekspozicijoje, kaip rodo jos pavadinimas, rašytojas dažnai analizuoja temą, siekdamas įtikinti skaitytoją, kad tezė yra teisinga. Šio tipo tekstai yra paplitę akademinėje bendruomenėje ir dažnai pasirodo akademiniuose žurnaluose ar moksliniuose tekstuose. Analitines ekspozicijas taip pat galima rasti straipsniuose, žurnaluose ir kalbose – iš esmės bet kokiu atveju, kai vyksta ginčas.
Kai analitinė ekspozicija seka penkių pastraipų organizavimą, pirmoji pastraipa ne tik pristato temą, bet ir išdėsto tezę. Tezė yra autoriaus pozicija arba argumentas. Būtent tai ir siekiama paremti likusiomis ekspozicijos pastraipomis.
Pagrindinė analitinės ekspozicijos dalis, dažnai vadinama korpusu, paprastai yra ne trumpesnė nei trys pastraipos, o tai dažnai laikoma minimaliu įrodymų kiekiu, kurio reikia norint sėkmingai pagrįsti disertaciją. Jei reikia, kūnas gali būti ilgesnis. Pereinamieji žodžiai, tokie kaip „pirmas“, „antras“ ir „trečias“, dažniausiai naudojami siekiant padėti skaitytojui suprasti, kada pateikiamas naujas dalykas ar įrodymas. Įrodymai, naudojami argumentui pagrįsti, gali būti kitų žmonių atlikti tyrimai arba asmeninė patirtis; dažnai tai priklauso nuo to, koks yra rašytojo argumentas.
Paskutinė analitinės ekspozicijos pastraipa yra išvada. Šioje pastraipoje disertacija paprastai kartojama. Išvada gali prasidėti pakartotiniu tezės išdėstymu, kuris yra labai konkretus, o tęsiant pastraipą gali tapti bendresnis. Bendra taisyklė yra ta, kad nauja informacija neturėtų būti įtraukta į išvadą; jei taip, tuomet būtų tikslingiau į turinį įtraukti kitą pastraipą.
Turtinga aprašomoji kalba yra įprasta analitinėje ekspozicijoje, nes rašytojas gali bandyti apeliuoti į skaitytojo emocijas ir pateikti faktinių patvirtinančių įrodymų. Jei rašytojas sugeba įtikinti skaitytoją, kad tezė yra teisinga, tada ekspozicija yra sėkminga. Analitinės ekspozicijos kartais dar vadinamos vertinamaisiais rašiniais arba argumentuotais rašiniais.