Sąvoka „analitinis samprotavimas“ reiškia įvairios informacijos modelių ir ryšių atpažinimą. Remdamiesi šiais modeliais, asmenys, atliekantys analitinius samprotavimus, gali naudoti tuos modelius ir ryšius toliau tobulinti pačią informaciją ir pateikti nuspėjamus teiginius. Ši informacija gali būti kiekybinio pobūdžio, pvz., skaičių serija arba didelis duomenų rinkinys, arba kokybinio pobūdžio, pavyzdžiui, esė. Gebėjimas taikyti analitinius samprotavimus skaičiams ar prozai leidžia asmeniui iš informacijos daryti išvadas, kurios nėra aiškiai nurodytos pačioje informacijoje.
Analitinio samprotavimo naudojimas skaičiams ir prozai interpretuoti remiasi tuo pačiu principu: asmuo pirmiausia nustato analizuojamos informacijos modelį, tada daro išvadas, kurios logiškai išplaukia iš informacijos modelio. Skaitmeniniams duomenims šie modeliai yra kiekybiniai ryšiai tarp skaičių, o prozai jie kyla iš retorinės struktūros, kurią autorius naudoja pateikdamas įrodymus ir išvadas.
Paprastas analitinio samprotavimo taikymo skaitiniams duomenims pavyzdys yra skaičių seka, kuri papildo save naudojant konkrečią formulę. Kai kas nors atranda šią formulę, jis arba ji gali nustatyti, koks bus skaičius bet kurioje sekos vietoje. Pažangesnis analitinio samprotavimo taikymo kiekybiniams duomenims pavyzdys yra statistinių modelių, tokių kaip klasterių analizė arba tiesinė regresija, naudojimas, siekiant atrasti sudėtingus modelius dideliuose duomenų rinkiniuose. Vienas iš tokių pavyzdžių būtų šių modelių taikymas pardavimo duomenims, kad būtų galima atrasti statistiškai pagrįstas pardavimo rezultatų tendencijas. Naudodamas šias tendencijas ir jų mastą kaip įrodymą, kas nors, atliekantis šią analizę, galėtų pateikti argumentus, paaiškinančius dabartinius produkto pardavimo rezultatus ir prognozes apie būsimą to produkto našumą.
Analitinis prozos samprotavimas reiškia, kad reikia pripažinti pagrindinę retorinę struktūrą, kurią naudoja autorius. Atpažindamas autoriaus naudojamą retorinį modelį, skaitytojas gali atskirti autoriaus įrodymus tiek iš autoriaus spėlionių, tiek iš autoriaus išvadų. Atskyręs įrodymus nuo išvados, skaitytojas gali pats įvertinti, ar autoriaus išvada logiškai išplaukia iš tų įrodymų.
Skaitytojas gali taikyti tolesnę autoriaus argumento analizę, analizuodamas pačius įrodymus. Nustačius retorinę prozos struktūrą, skaitytojas gali išskirti svarbiausius išvadai įrodyti įrodymus. Jei skaitytojas gali paneigti šiuos įrodymus, jis gali paneigti ir autoriaus išvadą. Skaitytojas taip pat gali panaudoti įrodymus, kuriuos prozos autorius naudojo kaip savo įrodymus, kad paaiškintų argumento aspektus ar pasekmes, kurių autorius prozoje nenurodė.