Analoginis samprotavimas – tai informacijos apdorojimo metodas, kuriuo lyginami naujų ir suprantamų sąvokų panašumai, o po to panaudojami šie panašumai naujajai sąvokai suprasti. Tai tam tikra indukcinio samprotavimo forma, nes ja siekiama suprasti, kas gali būti tiesa, o ne dedukciniu būdu įrodyti kažką kaip faktą. Šį metodą gali naudoti ir vaikai, ir suaugusieji kaip būdas išmokti naujos informacijos arba kaip įtikinamų argumentų dalis.
Samprotavimo procesas prasideda asmeniui nustačius tikslinę sritį arba naują idėją, kurią reikia išmokti ar paaiškinti. Tada jis lyginamas su bendru atitikimo domenu arba jau gerai suprantama idėja. Abu domenai turi būti pakankamai panašūs, kad būtų galima tinkamai ir iš esmės palyginti. Parenkamos konkrečios savybės, priklausančios atitinkančiam domenui, tada tiksliniame domene ieškoma susijusių elementų, siekiant susieti du domenus. Pavyzdžiui, maisto poveikis žmogaus organizmui gali būti analogiškas benzino poveikiui automobiliui, nes jie abu yra atsakingi už tai, kad subjektai veiktų tinkamai.
Analoginis samprotavimas grindžiamas smegenų gebėjimu formuoti modelius asociacijos būdu. Smegenys gali lengviau suprasti naujas sąvokas, jei jos suvokiamos kaip modelio dalis. Jei nauja koncepcija palyginama su tuo, ką smegenys jau žino, gali būti, kad smegenys lengviau išsaugos naują informaciją.
Analoginio samprotavimo proceso ir efektyvumo tyrimas taikomas daugelyje sričių. Kadangi analogijos parodo panašumų tikimybę, o ne juos įrodo faktiškai, teisininkai gali naudoti analogiškus argumentus bylose, kuriose nėra daug įrodymų. Toks argumentas parodo dviejų idėjų ar objektų panašumą, tada tą bendrą panašumą naudoja teigdamas, kad idėjos gali turėti ir kitų bendrų dalykų. Pavyzdžiui, advokatas gali sukurti analogiją tarp savo kliento ir ankstesnio teismo proceso dėl to paties nusikaltimo, kai asmuo buvo pripažintas nekaltu. Kadangi kaltinimų aplinkybės yra panašios, advokatas tvirtins, kad rezultatai taip pat turėtų būti panašūs.
Mokslo sritis taip pat naudoja tokio tipo samprotavimus, tačiau jis naudojamas naujoms sąvokoms sugalvoti, o ne įtikinti. Mokslininkai dažnai lygina patikrintą mokslinį procesą su neįrodytu, kad sudarytų hipotezes, kuriomis pagrįsti nauji tyrimai. Jie gali manyti, kad kadangi du procesai yra panašūs vienu būdu, jie gali turėti daugiau bendrų dalykų.
Psichologai dažnai sutelkia dėmesį į kognityvinius samprotavimo aspektus. Jie gali atlikti tyrimus, kad nustatytų, kaip ir kodėl smegenys išlaiko informaciją per analogijas. Psichologai taip pat gali ištirti skirtumus tarp to, kaip vaikai ir suaugusieji juos naudoja.