Anglų daugiskaita yra anglų kalbos žodžio forma, nurodanti daugiau nei vieną dalyką. Daugiskaitos formos paprastai taikomos daiktavardžiams, įvardžiams ir veiksmažodžių formoms. Dauguma daiktavardžių anglų kalboje naudoja tris konkrečias priesagas, nurodančius jų daugiskaitos formas, tačiau yra daug išimčių. Įvardžiai ir veiksmažodžiai gali visiškai pasikeisti, nurodant daugiskaitą, nors taip būna ne visada.
Pagrindinės rašytinės angliškos daiktavardžių daugiskaitos priesagos formos yra -s, tariama kaip [s] arba [z], ir -es, tariama kaip [ez]. Jei -s galūnė seka balsinį garsą – tai yra garsai, kurių balso klostės susilieja ir vibruoja, pvz., [z], [m], [g] arba balsis, tai skamba kaip [z]. Pavyzdžiai: „šunys“, kurių galūnėje vartojama [z]; „katės“, kurios išlaiko bebalsius [-us]; ir „dėžutės“, kuri naudoja [ez]. Galūnė -es paprastai atsiranda po raidžių ir raidžių sekų „x“, „s“, „sh“ ir „ch“.
Anglų daugiskaitos daiktavardžių formos turi keletą išimčių, įskaitant -ies žodžiams, kurie baigiasi -y, ir lotyniškos daugiskaitos galūnes žodžiams, pasiskolintiems iš lotynų kalbos. Kitos įprastinės išimtys apima masinius daiktavardžius, pvz., „vanduo“, kurie nekeičia formos, nurodydami daugiskaitą, kai vartojama bendra prasme vandens gėrimo, radimo ar vartojimo prasme. Anglų kalba taip pat pilna netaisyklingų daugiskaitų, kurios neatitinka jokių taisyklių, o įsiminimas yra vienintelis būdas prisiminti, kaip jas sudaryti. Pavyzdžiui, jei kas nors eina žvejoti ešerį, jis nebūtinai ketina sugauti tik vieną ešerį. Žodis „ešeriai“, kaip ir žuvyje, yra ir vienaskaita, ir daugiskaita, nors tai ir nėra masinis daiktavardis.
Dauguma anglų kalbos daugiskaitos įvardžių visiškai pakeičia formą anglų kalba. Pavyzdžiui, vienaskaitos pirmojo asmens įvardis „aš“ netampa „yra“ ar „aš“, o pakeičiamas į „mes“. Trečiojo asmens įvardžiai keičiasi į „jie“ arba „jų“, jei jie turi savininką. Antrojo asmens įvardis „tu“ lieka toks pat daugiskaitoje.
Viena painiavos sukelianti situacija anglų kalboje yra savininko galūnė -‘s, kuri turi apostrofą. Jei apostrofas pasirodo netinkamoje vietoje arba pasirodo ne ten, kur turėtų, tai gali pakeisti žodžio reikšmę. Pavyzdžiui, „šunys“ yra „šuo“ daugiskaita, o „šuo“ yra vienaskaitos „šuo“ savininkė. Dėl šios priežasties rašytojai turi būti labai atsargūs, kad teisingai naudotų apostrofą.