Anticiklonas yra aukšto atmosferos slėgio regionas, kurio vėjai pučia į išorę iš centro. Dėl Žemės sukimosi Koriolio efektas nukreipia vėjus, todėl šiauriniame pusrutulyje jie sukasi pagal laikrodžio rodyklę, o pietiniame – prieš laikrodžio rodyklę. Orui tolstant nuo centro, iš viršaus nusiurbiama daugiau, todėl anticiklonai yra susiję su besileidžiančiu oru. Šis terminas yra priešingas ciklonui, kuris reiškia žemo slėgio sritį, į kurią patenka oras iš aukštesnio slėgio sričių. Anticiklonai ir apskritai aukštas slėgis paprastai yra susiję su sausu oru ir silpnu vėju, todėl buitiniai barometrai rodys „gerą“ orą, kai slėgis yra aukštas.
Paprastai anticiklonas yra maždaug apskrito formos. Oro slėgio kitimai rodomi meteorologiniuose žemėlapiuose ir diagramose naudojant izobarus: linijas, jungiančias vienodo slėgio taškus. Anticiklonai gali būti vertinami kaip koncentrinių, maždaug apskritų, izobarų rinkiniai, kurių slėgis kyla link centro. Gali atsirasti daugiau pailgėjusių aukšto slėgio zonų; jie žinomi kaip aukšto slėgio keteros.
Subtropiniuose regionuose vyrauja anticikloninės sąlygos, atsirandančios dėl pasaulinės atmosferos cirkuliacijos. Drėgnas oras prie pusiaujo įkaista ir kyla aukštyn, sklinda į šiaurę ir pietus, o nusileidžia maždaug 30 laipsnių platumose į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo, suformuodamas didelius anticiklonus. Šio tipo aukšto slėgio sritis yra žinoma kaip subtropinis anticiklonas. Kadangi didžioji drėgmės dalis buvo nusodinta iš oro žemesnėse platumose, besileidžiantis oras yra labai sausas, todėl subtropiniai regionai dažniausiai būna sausi; iš tikrųjų šiuose regionuose randama dauguma pasaulio dykumų.
Šie dideli anticiklonai yra daugiau ar mažiau nuolatinis Žemės klimato požymis. Subtropiniuose regionuose egzistuoja kelios skirtingos pusiau nuolatinės aukšto slėgio sistemos, kurios buvo pavadintos, pvz., Bermudų-Azorų salos ir Ramiojo vandenyno aukštumos. Nors jie yra pusiau nuolatiniai, jie keičiasi sezoniškai. Pavyzdžiui, Bermudų-Azorų aukštumos centras vasarą paprastai yra prie pietryčių Šiaurės Amerikos pakrantės, bet rudenį ir žiemą juda į rytus, kad įsikurtų Atlanto vandenyno viduryje. Virš vidutinio klimato zonų gali susidaryti mažesni, labiau laikini anticiklonai, dažniausiai atnešantys šiltus, saulėtus orus vasarą ir šaltus, giedrus orus žiemą.
Anticiklonai taip pat susidaro virš ašigalių vėsstant orui šalia paviršiaus. Šaltas, tankus oras teka į išorę, kad jį pakeistų oras iš viršaus, todėl susidaro tipiškas anticikloninis besileidžiantis oras, tekantis į išorę iš aukšto slėgio centro. Šie anticiklonai yra stipriausi žiemos mėnesiais, o Sibiro aukštumas duoda vienus didžiausių barometrinio slėgio rodmenų planetoje.
Pagrindinės aukšto slėgio sistemos, tokios kaip Bermudų-Azorų salos ir Ramiojo vandenyno aukštumos, turi didelę įtaką aplinkinių vietovių klimatui. Nors patys anticiklonai yra susiję su ramiomis, sausomis sąlygomis, jie gali atnešti audras ir drėgnus orus gretimose teritorijose. Pavyzdžiui, vasaros mėnesiais vėjai iš Bermudų-Azorų aukštumos atneša drėgną orą iš Atlanto į JAV pietryčius, todėl iškrenta daug kritulių. Ši aukšto slėgio sistema taip pat turi didelę įtaką uraganų keliams.
Vidutinio klimato regionuose anticiklonai dažniausiai siejami su geru oru – sausomis, saulėtomis sąlygomis – tačiau jie taip pat gali turėti neigiamą poveikį. Nuolatinis anticiklonas gali atidėti arba užkirsti kelią sezoniniams krituliams, atnešdamas sausras sritis, priklausančias nuo šių kritulių žemės ūkiui. Anticikloninės sąlygos taip pat gali pabloginti oro taršą miestuose, kur besileidžiantis oras ir nedidelis vėjas sulėtina teršalų sklaidą.