Anti-kaukė – tai perdėtas, netvarkingas pasirodymas, vykstantis kaip puošmenos dalis pristatant kaukę, formalus pasirodymas, apimantis šokius, įmantrius kostiumus ir puošnias dekoracijas. Kaukės buvo populiari pramogų forma rūmuose XVI ir XVII amžiuje Anglijoje. Antikaukė buvo pristatyta 16-ųjų pradžioje. Dramaturgas Benas Jonsonas paprastai priskiriamas prie šios naujovės įtraukimo į spektaklį, kad padidintų dramatišką įtampą ir susidomėjimą.
Kaukės pamalonino savo globėjus, dažniausiai monarchus ar aukšto rango lordus, ir kilo iš oficialių konkursų. Pasibaigus šiai pramogų formai, kai kurie dvariškiai prisijungdavo ir šoko įmantrius ir sudėtingus šokius, kartais savo tapatybę slepiant už kaukių. Antikaukės vaidinimas dažniausiai vykdavo pradžioje arba kaip intarpas, o dėl temos dažniausiai dalyvaudavo profesionalūs aktoriai, o ne dvariškiai.
Šiame spektaklio segmente žaidėjai būtų šiurkštūs ir audringi, todėl pagrindinė kaukė galėtų suteikti tam tikrą rezoliucijos formą. Paprastai tai buvo skirta pamaloninti spektaklio globėją; Antikaukė gali rodyti, pavyzdžiui, populiarius politinius priešus, o kaukė būtų alegorija monarchui, kuris galėtų atkurti tvarką ir malonę. Konflikto elemento įvedimas spektaklyje per antikaukę suteikė puikybės jausmo, taip pat padidino tikimybę, kad globėjas bus patenkintas glostančiu sprendimu.
Antikaukės aktoriai vilkėtų dramatiškus, groteskiškus kostiumus ir kaukes kartu su sunkiu makiažu. Kai kurie buvo sukurti taip, kad gąsdintų, o kitais atvejais buvo įvestas komedijos elementas, siekiant pašiepti antikaukės objektus. Pavyzdžiui, politiku apsirengęs atlikėjas gali dalyvauti šiurkščiuose pokštuose, paremtuose kūnišku humoru, o atlikėjai gali tyčia suklupti, kristi ir negražiai ir nepatogiai judėti. Dramatizavimo lygis priklausė nuo spektaklio ir kūrėjo nurodymų, kurie visada stengėsi prisitaikyti prie mecenato skonio.
Tokio pobūdžio pasirodymai tęsėsi virš populiarumo viršūnės, tačiau tapo daug retesni. Dar XX amžiuje dramaturgai vis dar kūrė kaukes, nors dažniausiai tai buvo formalūs pasirodymai visuomenei, o ne privatūs renginiai teisme. Šie įvykiai išlaikė pompastiką ir puošnumą, tačiau savo pasakojimuose buvo mažiau priklausomi nuo alegorija. Tikslas buvo ne pamaloninti žiūrovą, o papasakoti istoriją ir išlaikyti tradicinę meno formą.