Antimikrobinis peptidas arba šeimininko gynybos peptidas yra įgimtos imuninės sistemos, esančios nuo gimimo, dalis, apsauganti organizmą nuo infekcijos. Struktūriškai tai yra maža molekulė, susidedanti iš aminorūgščių grandinės, vienetų, iš kurių gaminami baltymai. Yra daugybė skirtingų antimikrobinių peptidų tipų ir jie randami visuose gyvuose padaruose, kur jie veikia prieš mikrobus, tokius kaip bakterijos ir virusai. Kadangi vis daugiau mikroorganizmų tampa atsparūs antibiotikams, manoma, kad antimikrobinių peptidų naudojimas galėtų būti alternatyvus gydymas. Gali būti, kad pritaikyti peptidai gali būti pagaminti infekcijoms gydyti, imuniniam atsakui padidinti ir mikrobų gaminamiems toksinams neutralizuoti.
Antimikrobinė peptido molekulė susideda iš aminorūgščių grandinės, kurios ilgis svyruoja nuo šešių iki 100 vienetų. Buvo pripažinta daugiau nei 800 skirtingų rūšių antimikrobinių peptidų. Jie buvo suskirstyti į keturias pagrindines klases pagal bendrą formą. Šios klasės žinomos kaip α-spiraliniai, β lakštiniai, išplėstiniai ir kilpiniai peptidai. Labiausiai paplitę žmogaus peptidų tipai yra histatinai, kurių yra seilėse, ir defenzinai bei katelicidinai, kuriuos gamina imuninės sistemos ląstelės.
Daugeliu atvejų antimikrobinis peptidas atakuoja mikroorganizmą pakeisdamas jo ląstelės membraną. Membranoje sukuriamos skylės, kurios leidžia svarbioms medžiagoms, tokioms kaip maistinės medžiagos, ištekėti iš ląstelės. Nors detalės nėra visiškai suprantamos, manoma, kad yra daug skirtingų membranų keitimo mechanizmų, kuriuos naudoja skirtingų tipų peptidai.
Tyrimai, susiję su sintetinėmis histatinų versijomis, parodė, kad jie gali veikti prieš mieles, žinomas kaip Candida albicans. Tai rodo, kad dirbtiniai histatinai gali būti naudojami mielių infekcijai, vadinamai kandidoze, kuri pažeidžia ŽIV sergančių pacientų burną, gydyti. Kiti tyrimai parodė, kad histatinai gali būti veiksmingi gydant kai kurias bakterines infekcijas, kurios atsiranda nudegus ir odos žaizdoms.
Galima pagaminti tūkstančius skirtingų rūšių antimikrobinių peptidų, skirtų įvairioms infekcijoms gydyti, tačiau iki šiol buvo sukurta ir išbandyta palyginti nedaug. Viena iš problemų buvo ta, kad klinikiniuose tyrimuose, kuriuose dalyvavo pacientai, antimikrobiniai peptidai dažnai atrodo mažiau veiksmingi, nei atrodo, kai jie buvo tiriami laboratorijoje. Kitas trūkumas yra tas, kad sintetinių antimikrobinių peptidų gamyba yra brangi. Antimikrobinių peptidų, kaip vaistų, kūrimo pranašumai yra tai, kad jie nėra kenksmingi žmogaus ląstelėms ir nėra susiję su atsparumo vystymusi taip, kaip antibiotikai.