Kažko priešingybė yra priešingybė. Kalbotyroje tai tiesioginis kontrastas, panašus į antonimą. Jis taip pat vartojamas norint reikšti priešingą poziciją arba priešingą poziciją diskurse. Antitezė vartojama bendrąja prasme norint pasakyti, kad kažkas ar kažkas yra kažkam priešinga; „Jis buvo priešingybė viskam, už ką ji pasisakė“.
Antitezė literatūroje naudojama dviem priešingybėms pavaizduoti. Paprastai tai pasireiškia dviem priešingomis asmenybėmis pasižyminčiomis asmenybėmis, bet taip pat gali būti taikoma vietoms ir objektams. Romanuose su supaprastintais personažais, kartais vadinamais dvimačiais personažais, tai gali būti paprastas gėrio ir blogio archetipų panaudojimas.
JRR Tolkieno „Žiedų valdovas“ yra geras sudėtingesnių priešingų veikėjų pavyzdys. Yra keletas priešingų porų, įskaitant Legolasą Elfą ir Gimli Nykštuką bei Gerojo ir Blogojo vedlio porą Gendalfas ir Sarumanas. Ypač verta dėmesio viena pora: Rohano karalius Teodenas ir Gondoro vyriausiasis valdytojas Denethoras. Abu veikėjai mato savo galutinę pražūtį ir kovos su ja beprasmiškumą, tačiau abu reaguoja skirtingai. Teodenas pražūtyje atranda drąsos ir anglo-šiaurietišku būdu nusprendžia kovoti su pražūtimi nepaisydamas pergalės tikimybės, o Denethoras pasiduoda pražūčiai ir nusižudo.
Jei du vyrai, Teodenas ir Denethoras, būtų mokslininkai, jie būtų įsitraukę į ginčą dėl kažkieno reakcijos į pražūtį. Antitezė atsiranda, kai pateikiamas visiškai pagrįstas, bet priešingas argumentas, siekiant atremti kitą tobulai pagrįstą argumentą. Šis apsikeitimas pozicijomis vadinamas Hegelio dialektika, pavadinta Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio vardu.
Tokioje Hegelio dialektikoje antitezė yra intelektualus puolimas prieš kažkieno tezę, o retorika yra minėtos tezės gynimas. Tai dvipusis procesas. Hegelis taip pat klaidingai siejamas su trijų krypčių intelektualinio diskurso procesu. Heinricho Moritzo Chalybauso aprašytoje sistemoje pirmasis elementas yra tezė, antrasis yra antitezė, o galutinis elementas yra sintezė. Galutiniame elemente pasiekiama tam tikra sutapimas tarp tezės ir antitezės.
Antitezė jau seniai naudojama ir retorikoje. Grynoje retorikoje, kuri nėra Chalybaus-Hegelio sistemos dalis, kalbėtojas ją naudoja norėdamas pasiūlyti argumentą ir jo priešingybę. Jis taip pat gali būti naudojamas įkvėpimui, pavyzdžiui, šaukimuisi į laisvę ar mirtį. Priešingo žodžio vartojimas pabrėžia pasiūlymo patrauklumą.