Antitoksinas yra specializuotas antikūnas arba antikūnų grupė, galinti neutralizuoti tam tikrą toksinę medžiagą, toksino tipą, kurį gamina tik gyvi organizmai. Kaip ir jo atitikmuo, antitoksinas taip pat gaminamas gyvuose organizmuose, įskaitant augalus, gyvūnus ir žmones. Antitoksino aktyvumas yra panašus į vakcinos, nes organizmo imuninė sistema yra skatinama gaminti specifinį antitoksiną, reaguojant į nedidelį atitinkamo toksino kiekį.
Natūralūs antitoksinai yra naudingi kovojant su tam tikrų gyvūnų ar vabzdžių, pavyzdžiui, nuodingų gyvačių ar vorų, įkandimų nuodingu poveikiu. Tačiau antitoksinai veiksmingi ir nuo toksinio bakterijų bei kitų mikroorganizmų, tokių kaip Clostridium botulinum ir Corynebacterium diphtheriae, sukeliančių atitinkamai botulizmą ir difteriją, poveikį. Be to, antitoksino naudojimas neapsiriboja tik poveikiniu gydymu ir gali būti naudojamas kaip prevencinė priemonė nuo šiaip sveiko organizmo ligų.
Ligų prevencija naudojant natūralius antitoksinus yra įprasta tvarkant gyvulius, pavyzdžiui, karves, ožkas ir avis. Ši praktika dažniausiai taikoma gyvūnams, kurie anksčiau nebuvo skiepyti nuo kokios nors ligos arba kai gyvūno imunizacijos istorija nežinoma. Be to, labiausiai paplitęs antikūnas, naudojamas šiuo tikslu ūkininkaujant, yra stabligės antitoksinas. Sąlygos, kuriomis šis antitoksinas gali būti skiriamas kartu su jau nurodytomis sąlygomis, apima sužalojimą, kai įtariama, kad žaizda liečiasi su užterštu dirvožemiu, arba po uodegos nukirtimo ar kastracijos. Tačiau žmonėms antitoksinų perdavimas iš vieno asmens yra daug mažiau praktiškas ir gali kelti pavojų.
Tai verčia susimąstyti, kaip gali būti gaminamas priešingas antitoksinas, kuris būtų naudingas žmogui, ypač užsikrėtusiam toksinu. Laimei, gamtos dizainas ne tik leidžia gyvų būtybių viduje gaminti antitoksinus, bet ir leidžia juos pernešti iš vieno į kitą injekcijos būdu. Pasirinktas šeimininkas dažniausiai yra arklys, kuriam laipsniškai didėjančia dalimi suleidžiama atitinkama toksiška medžiaga. Tai jokiu būdu nekenkia gyvūnui. Vietoj to, arklys gamina atitinkamus antikūnus, kurie vėliau gali būti paaukoti žmogui, kad būtų sukurtas vadinamasis pasyvus imunitetas prieš įsiveržiančią toksiną.
Tačiau šiame procese yra vienas įspėjimas. Antikūnų baltymų perdavimas iš arklio žmogui gali sukelti ligą, vadinamą serumine liga, taip pat žinoma kaip imuninio komplekso liga. Simptomai paprastai atsiranda per vieną ar tris savaites ir yra pykinimas, sąnarių skausmas, limfmazgių patinimas ir paraudimas aplink injekcijos vietą. Tai atsitinka, kai imuniniai kompleksai, sudaryti iš antikūnų baltymų ir toksinų antigenų, sujungtų vienas su kitu, kaupiasi ir kaupiasi kraujyje bei organuose ir sukelia uždegiminį atsaką. Tačiau, nebent žmogus kenčia nuo susilpnėjusio imuniteto, organizmas per gana trumpą laiką nusitaiko ir sunaikina šias nuosėdas, leisdamas visiškai pasveikti.