Antrojo asmens pasakojimas yra istorija, parašyta antruoju asmeniu. Tai reiškia, kad pasakotojas apibūdinamas antrojo asmens įvardžiu „tu“, o ne įprastesniu „aš“ pasakojimuose pirmuoju asmeniu arba „jis/ji/jie“ rašant trečiuoju asmeniu. Tai įtraukia skaitytoją, iš dalies todėl, kad atrodo, kad rašytojas kreipiasi į skaitytoją tiesiogiai, o iš dalies – antrojo asmens pasakojimas yra toks neįprastas. Nors ir retai, antrojo asmens pasakojimus naudojo keli prestižiniai rašytojai, daugiausia šiuolaikinėje ir postmodernioje literatūroje.
Pasakojimas pirmuoju asmeniu, kuriame autorius, atrodo, aprašo įvykius, kuriuos jis asmeniškai matė, literatūroje buvo naudojamas šimtmečius. Garsūs pavyzdžiai yra Chaucerio Kenterberio pasakos ir Marko Tveno „Huckleberry Finn“. Trečiasis asmuo yra labiausiai paplitęs pasakojimo balsas tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje, nes jis leidžia autoriui apibūdinti bet kurį istorijos aspektą, net ir tuos įvykius, kurie būtų paslėpti nuo tikrojo dalyvio. Ši technika kartais vadinama visažiniu arba objektyviu požiūriu. Skaitytojams šie formatai tokie pažįstami, kad pradėdami pasakojimą paprastai juos sutiks nedvejodami.
Antrojo asmens pasakojimas, priešingai, įspėja skaitytoją, kad vyksta kažkas neįprasto. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji dažnai niekinama; daugelis rašytojų nori vengti metodų, kurie atkreipia dėmesį į save, nes tai gali būti laikoma atitraukiančiu dėmesį nuo istorijos. Tačiau ilgalaikiuose pasakojimuose, tokiuose kaip romanai ir apsakymai, skaitytojas greitai pripranta prie stiliaus ir elgiasi taip, lyg tai būtų pasakojimas pirmuoju asmeniu. Daugeliu atvejų skaitytojai nėra kviečiami iš tikrųjų laikyti save istorijos dalyviais, nors yra keletas išimčių.
Devintajame ir devintajame dešimtmečiuose išleistoje vaikiškų knygų serijoje „Rinkis savo nuotykius“ jaunieji skaitytojai buvo kviečiami režisuoti istorijos siužetą. Jie tai padarė pasirinkdami, kokių veiksmų imtis svarbiais taškais, ir tada skaitydami skyrius, kurie atitiko rezultatus. Populiarus serialas buvo interaktyvios fantastikos žanro pradininkas, kuris nuo to laiko pasirodė kompiuteriniuose žaidimuose ir DVD diskuose bei internete. Magiškasis realistas Italo Calvino savo eksperimentiniame romane „Jei žiemos naktį keliautojas“ laikėsi kitokio požiūrio. Neporiniuose skyriuose aprašomi skaitytojo bandymai skaityti įvairius romanus, kurie pateikiami knygos skyriuose su poriniais numeriais.
Antrojo asmens pasakojimą naudojo kiti išradingi šiuolaikinės eros autoriai, įskaitant Williamą Faulknerį, Thomasą Pynchoną ir Margaret Atwood. Bene garsiausias pavyzdys yra Jay McInerney bestseleris „Bright Lights, Big City“, kuriame tyrinėjami neįvardinto personažo nuotykiai Niujorko klubų scenoje. Tomas Robbinsas žaismingai panaudojo pasakojimą antrojo asmens 1994 m. romane „Pusiau užmigęs varlių pižama“. Savo novelėje „Tiesiog dar viena tobula diena“ mokslinės fantastikos autorius Johnas Varley naudoja šią techniką ateivių invazijos padariniams aprašyti. Istorija pateikiama kaip ilgas laiškas pagrindiniam veikėjui, kuris katastrofiškai prarado atmintį ir negali prisiminti įsiveržimo.