Aparatinės įrangos abstrakcijos sluoksnis yra būdas paslėpti fizinę aparatinę įrangą nuo kompiuterio programinės įrangos. Sluoksnis veikia kaip tarpininkas, atskirdamas aparatinę ir programinę įrangą vieną nuo kitos. Be to, jis užmaskuoja faktinius dviejų sistemų procesus vienas nuo kito. Pagrindinis šio sluoksnio tikslas – leisti programinei įrangai paleisti aparatinę įrangą, kurioje ji nebuvo specialiai skirta. Nors beveik visos operacinės sistemos tam tikru mastu naudoja šiuos sluoksnius, jie dažniausiai naudojami emuliavimo ir įterptosiose sistemose.
Kompiuterio architektūra sukurta sluoksniais. Kompiuteris pradedamas nuo aparatinės įrangos sluoksnio ir sukuriamas iki programos arba programinės įrangos sluoksnio. Kiekvienas žingsnis aukštyn yra arčiau programinės įrangos ir toliau nuo aparatinės įrangos. Be to, kiekvienam žingsniui reikia daugiau apdorojimo ir išteklių. Pavyzdžiui, sistemos branduolys yra viena iš svarbiausių sistemos programinės įrangos dalių, tačiau ji yra sudėtingesnė ir reikalauja daug išteklių nei aparatinė įranga, kurioje jis yra, ir mažiau nei operacinė sistema, kuriai reikia veikti.
Paprastai kiekvienas iš šių sluoksnių yra sudarytas iš tikrų komponentų – aparatinės arba programinės įrangos. Aparatinės įrangos abstrakcijos sluoksnis yra šiek tiek abiejų. Tai programinės įrangos sistema, kuri veikia kaip aparatinės įrangos sistema. Jis yra tarp kompiuterio branduolio ir aparatinės įrangos sistemų. Aparatūros abstrakcijos sluoksnio užduotis yra užmaskuoti didžiąją sistemos dalį ir priversti branduolį patikėti, kad jis veikia naudojant kitą aparatūros rinkinį. Kai bendrauja aparatinė įranga ir branduolys, aparatinės įrangos abstrakcijos sluoksnis verčia informaciją pirmyn ir atgal.
Dažniausia aparatinės įrangos abstrakcijos sluoksnio naudojimo priežastis yra leisti programinei įrangai paleisti aparatinę įrangą, kurioje ji neturėtų būti. Sluoksnis yra ant aparatinės įrangos ir leidžia įdiegti operacinę sistemą bei programas. Iš esmės dėl to kompiuterio viduje esantys sluoksniai išsišakoja į du skirtingus kelius. Vienas kelias seka tikrąją sistemos aparatinę įrangą, o kitas seka abstrahuotą versiją.
Beveik kiekvienoje operacinėje sistemoje yra šiek tiek abstrakcijos. Tai leidžia sistemai valdyti platesnį mašinų asortimentą, jei jie atitinka platų parametrų rinkinį. Šio tipo abstrakcija yra tokia nedidelė ir įprasta, kad ji retai vadinama aparatinės įrangos abstrakcijos sluoksniu.
Tikroji abstrakcija paprastai randama vienoje iš dviejų vietų. Aparatinės įrangos emuliacija leidžia visai operacinei sistemai ir programoms veikti kompiuteryje, kuriam jos nebuvo sukurtos. Ši abstrakcijos forma yra įprasta beveik visuose šiuolaikiniuose kompiuteriuose, nes kelios žiniatinklio programos veikia per virtualias sistemas. Įterptosios sistemos yra antra rūšis. Šiose mažose operacinėse sistemose veikia viskas – nuo automobilių iki kavos puodukų ir dažnai naudojamas aparatinės įrangos abstrakcijos sluoksnis, kad padidintų įrenginių, galinčių naudoti sistemą be pakeitimų, skaičių.