Apdulkinimas yra procesas, kurio metu augalai dauginasi, užtikrinant, kad vyriškosios lytinės ląstelės būtų išplitusios į moteriškąsias lytines ląsteles, o tai leidžia augalui gaminti sėklas, kurios savo ruožtu išsivystys į naujus augalus. Apdulkinimo procesas yra svarbus daugelio laukų žmonėms, įskaitant sodininkus, ūkininkus ir biologus, kurie visi priklauso nuo apdulkinimo ir dėl to atsirandančio tręšimo. Apdulkinimas gali vykti įvairiais būdais, o kai kurie augalai sukūrė labai sudėtingus apdulkinimo būdus.
Vyriškoji augalo dalis, žinoma kaip dulkinis, gamina žiedadulkes – lipnią medžiagą, kurioje yra genetinės medžiagos. Apdulkinimas įvyksta, kai žiedadulkės liečiasi su kiaušialąste, moteriškąja augalo dalimi. Žydinčių augalų, žinomų kaip gaubtasėkliai, žiedadulkės pernešamos į stigmą, kuri perneša žiedadulkes į kiaušialąstę. Gimnosėkliuose, tokiuose kaip spygliuočiai, žiedadulkės patenka tiesiai į kiaušialąstę.
Daugelis augalų gali apsidulkinti, o tai reiškia, kad jų pačių žiedadulkės pasklinda ant savo kiaušialąsčių. Tačiau pirmenybė teikiama kryžminiam apdulkinimui, nes jis padidina genetinę įvairovę, todėl visa augalų rūšis tampa stipresnė ir didesnė tikimybė išgyventi. Augalai gali atlikti kryžminį apdulkinimą, priviliodami apdulkintojus, pvz., bites ir vabzdžius, ant savo žiedadulkių, o apdulkintojai surenka žiedadulkes ir numeta ant kitų augalų. Kryžminis apdulkinimas taip pat gali įvykti, kai augalai išleidžia žiedadulkes į orą, pasitikėdami vėju, kad jas perneštų kiti augalai. Žmonės dažnai yra susipažinę su šia apdulkinimo forma, nes ore esančios žiedadulkės gali sukelti alergines reakcijas.
Augalai gali naudoti įvairius metodus, kad išvengtų savęs apdulkinimo, pvz., gėlių ypatybes, kurios neleidžia kontaktui tarp dulkinių ir kiaušialąstės arba stigmos. Augalai taip pat gali atpažinti savo žiedadulkes, o tai leidžia jiems sukelti cheminę reakciją, kuri neleidžia apvaisinti, jei jie apsidulkina.
Kai augalas yra apdulkintas, kiaušialąstė apvaisinama ir gali pradėti vystytis sėkla. Daugelis sėklų yra padengtos apsaugine danga, kad jų nepažeistų gyvūnai ar stichijos, o kai kurios yra apgaubtos vaisiais, kurie yra skirti vabzdžiams, paukščiams ir kitiems gyvūnams. Kai gyvūnai valgo vaisius, jie vėliau išskiria sėklas tolimoje vietoje, paskleisdami augalą natūralioje aplinkoje. Kai kurie augalai yra taip specialiai išvystyti, kad jų sėklos iš tikrųjų turi praeiti per virškinimo traktą, kad sudygtų.