Didelės apimties failų sistema (EFS) yra failų ir atminties valdymo kompiuterio standžiajame diske arba kitame fiziniame saugojimo įrenginyje metodas, kuriame informacijai saugoti naudojamos gretimos atminties sritys, o ne mažesni, labiau išsibarstę vienetai, vadinami blokais. Kai kurios failų sistemos failams reikalingą vietą paskirsto mažais vienetais, vadinamais blokais, todėl vienas vidutinio ilgio failas gali būti fiziškai išsklaidytas visame diske, todėl sumažės to failo skaitymo greitis ir efektyvumas. Apimties failų sistemos atveju visi mažesni blokai yra sujungti į didesnę struktūrą, vadinamą apimtimi, o tai reiškia, kad didesni failai gali būti saugomi vienoje gretimoje fizinio disko vietoje, padidinant disko greitį, kai skaitant iš to failo. Nors daugelis operacinių sistemų palaiko apimčių naudojimą, šis terminas iš pradžių buvo taikomas specifinei ankstyvosios apimties failų sistemai, kuri šiuo metu nebenaudojama Unix tipo operacinės sistemos pavadinimu IRIX®, kurią sukūrė Silicon Graphics®.
Atskiri bitai ir baitai fiziniame diske, pvz., standžiajame diske arba kompaktiniame diske (CD), yra suskirstyti į grupes pagal aparatinę įrangą, operacinę sistemą ir failų sistemą. Tai žinomos kaip loginės grupės, nes jos nebūtinai turi fizines ribas, tik tas, kurias nustato sistema. Kai kuriose failų sistemose loginis grupavimas, žinomas kaip blokai, naudojamas kaip pagrindinis vietos, kurią galima skirti failui saugoti, kiekis. Blokas gali būti nustatytas bet kokio dydžio, tačiau paprastai jis yra labai mažas, kartais jį sudaro vos 128 baitai.
Tam tikra failų sistema sugrupuoja blokus diske, jei jie yra gretimi, tai reiškia, kad jie visi fiziškai yra greta vienas kito diske. Ši blokų kolekcija žinoma kaip apimtis. Apimties failų sistemoje, kai failas įrašomas į fizinį diską, vietoj atskirų blokų priskiriamas apimtys. Apimčių, o ne blokų, naudojimo pranašumas yra tas, kad dideliems failams sukurti ir prižiūrėti reikia mažiau papildomų išlaidų, o suskaidymo rizika labai sumažėja, tačiau nebūtinai pašalinama.
Failas suskaidomas, kai failui reikia daugiau vietos, nei gali suteikti bet kuris turimas blokas ar apimtis, o tai reiškia, kad failas turi būti suskaidytas ir užimti dvi ar daugiau fiziškai skirtingų vietų diske. Naudojant mažus blokus dideli failai gali užimti šimtus ar tūkstančius blokų visame diske, sumažinant failo prieigos greitį. Didelės apimties failų sistema leidžia suskaidyti didelį failą į skirtingus mastus, vadinamus netiesioginiais mastais, nors reikalaujamų apimties skaičius paprastai yra mažesnis nei tuo atveju, jei failas būtų paskirstytas naudojant mažesnius blokus.
Apimčių naudojimas ne tik sumažina didelių failų reikalingų sąnaudų kiekį, nes failų sistemoje turi būti saugoma tik viena apimtis informacija, o ne kelios rodyklės į skirtingus blokus, o apimties naudojimas taip pat gali pailginti kai kurios saugyklos aparatinės įrangos naudojimo laiką. Taip gali nutikti, nes gretimiems failams reikia mažiau judėjimo iš disko skaitymo galvutės mechanizmo, kad būtų galima pasiekti informaciją. Apimčių failų sistema taip pat leidžia kurti atskirus failus, kurių ilgis gali būti terabaitai ar daugiau, nes kai kuriais atvejais teoriškai apimtis gali užimti visą turimą fizinę erdvę, nereikia kurti didelių lentelių ar kitų valdymo išlaidų.